| Sk 16 | Koraho, Datano ir Abiramo maištas 1 [i1]Korahas, Levio sūnaus Kohato, Kohato sūnaus Izharo sūnus, drauge su Datanu ir Abiramu, Eliabo sūnumis,[i2] bei Onu, Peleto sūnumi, – Reubeno palikuonimis, – pasiėmė 2 du šimtus penkiasdešimt izraeliečių – bendrijos vadų, tarybos narių, žymių vyrų ir sukilo prieš Mozę. 3 Jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: „Per toli nuėjote! Juk visa bendruomenė – visi iki vieno yra šventi ir VIEŠPATS yra tarp jų. Kodėl tad keliate save aukščiau už VIEŠPATIES bendriją?“ 4 Mozė, tai išgirdęs, puolė kniūbsčias. 5 Tada jis kalbėjo Korahui ir visam jo būriui: „Rytoj rytą VIEŠPATS parodys, kas jam priklauso, kas yra šventas ir kam bus leista prie jo artintis! Ką jis bus išsirinkęs, tam jis ir leis prie savęs artintis. 6 Štai ką jūs turite daryti. Tu, Korahai, ir visas tavo būrys paimkite smilkytuvus, 7 įdėkite rytoj į juos ugnies ir užberkite ant jos smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje. Vyras, kurį VIEŠPATS bus išsirinkęs, tas bus šventas. Levitai, jūs per toli nuėjote!“ 8 Tada Mozė tarė Korahui: „Jūs, levitai, klausykitės manęs! 9 Argi jums per maža, kad Izraelio Dievas atskyrė jus iš Izraelio bendrijos, leisdamas jums artintis prie savęs, atlikti tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje ir būti pasirengusiems padėti bendrijai ir jai tarnauti? 10 Argi dėl to, kad jis leido tau ir visiems tavo broliams levitams su tavimi artintis prie savęs, jūs reikalaujate taip pat ir kunigystės? 11 Iš tikrųjų prieš VIEŠPATĮ tu ir tavo būrys susibūrėte! O Aaronas, kas jis, kad prieš jį murmate?“ 12 Mozė pasiuntė pašaukti Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą, bet jie atsakė: „Mes neisime![i3] 13 Argi dar neužtenka, kad išvedei mus iš krašto, tekančio pienu ir medumi, užmušti dykumoje, dar nori ir viešpatauti ant mūsų? 14 Aišku kaip dieną, kad tu neįvedei mūsų į kraštą, tekantį pienu ir medumi, ir nedavei mums laukų ir vynuogynų paveldo. Nejau norėtum šiems vyrams akis išlupti?[i4] Mes neisime!“ 15 Mozė labai supyko ir tarė VIEŠPAČIUI: „Nežiūrėk į jų atnašą. Jokio asilo iš jų nepaėmiau, nė vieno jų nenuskriaudžiau“. 16 O Korahui Mozė tarė: „Rytoj tu ir visas tavo būrys būkite VIEŠPATIES akivaizdoje – ir tu, ir jie, ir Aaronas. 17 Paimkite kiekvienas savo smilkytuvą, įberkite į jį smilkalų ir kiekvienas teatnašauja savo smilkytuvą VIEŠPATIES akivaizdoje, du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų. Taip pat ir tu, ir Aaronas, kiekvienas su savo smilkytuvu“. 18 Taigi kiekvienas vyras pasiėmė savo smilkytuvą, įdėjo į juos ugnies, užbėrė ant jos smilkalų ir atsistojo prie Susitikimo palapinės angos drauge su Moze ir Aaronu. 19 Kai Korahas surinko prieš juos prie Susitikimo palapinės angos visą bendriją, tada VIEŠPATIES šlovė pasirodė visai bendrijai. 20 Tuomet VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: 21 „Pasitraukite nuo šios bendrijos, kad galėčiau viena akimirka juos sunaikinti“. 22 Parpuolę kniūbsti, jie tarė: „O Dieve, visos žmonijos alsavimo šaltini! Argi vienam žmogui nusidėjus, tu ant visos bendrijos pyksi?“ 23 O VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: 24 „Kalbėk bendrijai ir sakyk: 'Pasitraukite nuo Koraho, Datano ir Abiramo būstų'“. 25 [i5]Mozė tad pakilo ir nuėjo pas Dataną ir Abiramą, Izraelio seniūnai sekė paskui jį. 26 Jis kreipėsi į bendriją, tardamas: „Eikite šalin nuo palapinių šių nedorų vyrų, nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad nebūtumėte sunaikinti už visas jų nuodėmes“. 27 Jie pasitraukė nuo Koraho, Datano ir Abiramo būstų. O Datanas ir Abiramas buvo išėję ir stovėjo prie savo palapinių angos drauge su savo žmonomis, vaikais ir mažyliais. 28 Mozė tarė: „Šitaip jūs sužinosite, kad VIEŠPATS siuntė mane atlikti visus šiuos darbus. Tai nebuvo mano sumanymas. 29 Jei šie vyrai mirs kaip žmonės kad miršta, jei jų likimas bus kaip bendras likimas visų žmonių, tada VIEŠPATS nėra manęs siuntęs. 30 Bet jei VIEŠPATS padarys ką nors negirdėta, jei žemė atvers savo burną ir praris juos su viskuo, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į Šeolą, tada jūs žinosite, kad šie vyrai VIEŠPATIES neklausė“. 31 Vos jam ištarus visus šiuos žodžius, žemė atsivėrė po jų kojomis. 32 Žemė atvėrė savo burną ir prarijo juos drauge su jų šeimomis – visus, kurie priklausė Korahui, ir jų nuosavybę. 33 Jie tad su viskuo, kas jiems priklausė, nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos, ir jie pražuvo iš bendrijos. 34 Visi izraeliečiai, stovėję aplink, jiems klykiant išbėgiojo, nes manė: „Žemė ir mus praris!“ Koraho bausmė 35 VIEŠPATIES ugnis prasiveržė ir sunaikino anuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, atnašavusių smilkalus. |
