| Sk 14 | Izraeliečiai kelia maištą 1 Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavu balsu, – žmonės nesiliovė verkti visą tą naktį. 2 Visi izraeliečiai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. „Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje! – sakė jiems visa bendrija, – arba verčiau mes mirtume šioje dykumoje! 3 Kodėl VIEŠPATS veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mūsų mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?“ 4 Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą“. 5 Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraeliečių bendriją. 6 O Jozuė, Nuno sūnus, ir Kalebas, Jefūnės sūnus, buvę tarp išžvalgiusiųjų kraštą, persiplėšė savo drabužius 7 ir kreipėsi į izraeliečių bendriją: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis. 8 Jei VIEŠPATS bus mums malonus, jis mus įves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi. 9 Tik prieš VIEŠPATĮ nemaištaukite! Todėl nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona![i1] Jų apsauga paliko[i2] juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!“ 10 Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis, VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems izraeliečiams prie Susitikimo palapinės. Mozė meldžiasi už tautą 11 VIEŠPATS Mozei tarė: „Kaip ilgai ši tauta niekins mane? Kaip ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakys pasitikėti manimi? 12 Ištiksiu tad juos maru ir išsižadėsiu jų. Padarysiu iš tavęs tautą gausesnę ir galingesnę negu jie“. 13 Bet Mozė VIEŠPAČIUI tarė: „Kai egiptiečiai, iš kurių tarpo išvedei šią tautą savo galybe, apie tai išgirs, 14 jie papasakos apie tai šio krašto gyventojams. Jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šioje tautoje, nes tu, VIEŠPATIE, esi matomas veidu į veidą, kai tavo debesis ilsisi viršum jų, kai tu eini pirma jų debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. 15 Jei tad išžudytum visus šiuos žmones iki vieno, tuomet tautos, girdėjusios apie tave, sakytų: 16 'Dėl to, kad VIEŠPATS nepajėgė įvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, jis išžudė juos dykumoje'. 17 Todėl maldauju, tebūna mano Viešpaties galybė taip didinga, kaip pareiškei, tardamas: 18 'VIEŠPATS yra lėtai pykstantis, pilnas ištikimos meilės, atleidžiantis kaltę ir nusižengimą, bet nepaliekantis kaltųjų be bausmės, baudžiantis vaikus už tėvų kaltę lig trečios ir ketvirtos kartos'. 19 Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę, dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia“. 20 Tada VIEŠPATS tarė: „Aš atleidžiu, kaip tu prašai. 21 Kaip aš gyvas ir kaip visa žemė yra pilna VIEŠPATIES šlovės, 22 nė vienas iš tų žmonių, kurie matė mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto mane bandė šiuos dešimt kartų ir neklausė mano balso, 23 nematys krašto, kurį aš prisiekiau duoti jų protėviams. Nė vienas iš tų, kurie mane paniekino, jo nematys. 24 Bet savo tarną Kalebą, kadangi jis buvo įkvėptas kitokios dvasios ir liko man ištikimas, aš įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys jį paveldės. 25 Dabar amalekitai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose.[i3] Pakilkite tad rytoj ir leiskitės į kelionę per dykumą Nendrių jūros keliu“. 26 VIEŠPATS dar kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: 27 „Kaip ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane? Aš atkreipiau dėmesį į izraeliečių murmėjimus, kaip jie murma prieš mane. 28 [i4]Sakyk jiems: 'Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – aš padarysiu jums, ką girdėjau jus sakant. 29 Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Iš jūsų visų, kurie buvote įskaityti surašant, – nuo dvidešimties metų ir vyresnių, murmėjusių prieš mane, – 30 nė vienas iš jūsų neįeis į kraštą, kuriame prisiekiau jus apgyvendinti, išskyrus Kalebą, Jefūnės sūnų, ir Jozuę, Nuno sūnų. 31 Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš įvesiu, – jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote. 32 O jūsų lavonai supus šioje dykumoje. 33 Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi lig vieno atsigulsite negyvi dykumoje. 34 Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite mano apmaudą'. 35 Aš, VIEŠPATS, kalbu! Tikrai taip padarysiu visai šiai nedorai bendrijai, susimokiusiai prieš mane. Šioje dykumoje visi lig vieno ras galą, ten jie išmirs“. 36 Taigi vyrai, kuriuos Mozė buvo pasiuntęs išžvalgyti krašto ir kurie, apmeluodami kraštą, padarė, kad visa bendrija murmėtų prieš jį, – 37 tie vyrai, kurie paskleidė melus apie kraštą, mirė nuo maro VIEŠPATIES akivaizdoje. 38 Vien Nuno sūnus Jozuė ir Jefūnės sūnus Kalebas išliko gyvi iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto. Nesėkmingas bandymas įsiveržti į Kanaaną 39 Kai Mozė pakartojo šiuos žodžius visiems izraeliečiams, žmonės buvo širdgėlos apimti. 40 Atsikėlę anksti rytą, jie leidosi krašto kalnagūbrių link, sakydami: „Mes čia! Esame pasiruošę eiti į vietą, apie kurią VIEŠPATS kalbėjo, nes mes iš tikrųjų nusidėjome“. 41 Bet Mozė sakė: „Kodėl jūs norite vėl nusižengti VIEŠPATIES įsakymui? Žygis nebus sėkmingas. 42 Neikite, nes VIEŠPATS nėra su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti. 43 Juk amalekitai ir kanaaniečiai pastos ten jums kelią, – krisite nuo kalavijo. Kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, VIEŠPATS nebus su jumis“. 44 Bet jie, savimi pasitikėdami, žygiavo į krašto aukštumų gūbrius, nors VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir Mozė nebuvo pasijudinę iš stovyklos. 45 Kalnų aukštumose gyvenusieji amalekitai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net lig Hormos.[i5] |
