⁴ Tarp jų buvę valkatos buvo apimti godaus alkio. Ir izraeliečiai vėl pradėjo verkti ir sakyti: „Kas mums duos mėsos pavalgyti? ⁵ Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. ⁶ Mūsų stemplės susitraukė! Nėra visiškai nieko! Vien tik maną temato mūsų akys“.

⁷ Mana buvo panaši į koriandro sėklą^[i3] ir jos spalva buvo tarsi bdelio sakų^[i4] spalva. ⁸ Žmonės vaikščiodavo po apylinkę, ją rinkdavo, maldavo girnomis ar trindavo grūstuve, virdavo puode ir darydavo iš jos plokštainius. Jos skonis buvo panašus į plokštainių su aliejumi. ⁹ Naktį, krintant rasai, su ja nukrisdavo ir mana.

¹⁰ Mozė girdėjo žmones verkiant, šeimą po šeimos, visus prie savo palapinių angos. VIEŠPATS užsidegė pykčiu, o Mozė kamavosi. ¹¹ „Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu? – Mozė klausė VIEŠPATĮ. – Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą? ¹² Argi aš pradėjau šią visą tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad tu turėtum man sakyti: 'Nešk juos savo rankose, kaip žindyvė kad nešioja nenutrauktą kūdikį', – į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams? ¹³ Iš kurgi aš imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: 'Duok mums mėsos pavalgyti!' ¹⁴ Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie yra man per sunkūs. ¹⁵ Jei tu taip su manimi elgsiesi, verčiau užmušk mane, maldauju tave, – jei radau malonę tavo akyse, – kad daugiau nebematyčiau savo nelaimės“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>