| Sk 11 | Sustojimai dykumoje 1 Atsitiko, kad žmonės pradėjo karčiai murmėti prieš VIEŠPATĮ dėl savo nelaimių. VIEŠPATS tai išgirdo ir užsidegė pykčiu. Tada VIEŠPATIES ugnis[i1] suliepsnojo prieš juos, sunaikindama stovyklos pakraščius. 2 Žmonės šaukėsi Mozės. Mozė meldėsi VIEŠPAČIUI, ir ugnis užgeso. 3 Ta vieta buvo pavadinta Tabera,[i2] nes ten VIEŠPATIES ugnis buvo užsidegusi prieš juos. 4 Tarp jų buvę valkatos buvo apimti godaus alkio. Ir izraeliečiai vėl pradėjo verkti ir sakyti: „Kas mums duos mėsos pavalgyti? 5 Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. 6 Mūsų stemplės susitraukė! Nėra visiškai nieko! Vien tik maną temato mūsų akys“. 7 Mana buvo panaši į koriandro sėklą[i3] ir jos spalva buvo tarsi bdelio sakų[i4] spalva. 8 Žmonės vaikščiodavo po apylinkę, ją rinkdavo, maldavo girnomis ar trindavo grūstuve, virdavo puode ir darydavo iš jos plokštainius. Jos skonis buvo panašus į plokštainių su aliejumi. 9 Naktį, krintant rasai, su ja nukrisdavo ir mana. 10 Mozė girdėjo žmones verkiant, šeimą po šeimos, visus prie savo palapinių angos. VIEŠPATS užsidegė pykčiu, o Mozė kamavosi. 11 „Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu? – Mozė klausė VIEŠPATĮ. – Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą? 12 Argi aš pradėjau šią visą tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad tu turėtum man sakyti: 'Nešk juos savo rankose, kaip žindyvė kad nešioja nenutrauktą kūdikį', – į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams? 13 Iš kurgi aš imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: 'Duok mums mėsos pavalgyti!' 14 Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie yra man per sunkūs. 15 Jei tu taip su manimi elgsiesi, verčiau užmušk mane, maldauju tave, – jei radau malonę tavo akyse, – kad daugiau nebematyčiau savo nelaimės“. Septyniasdešimt seniūnų 16 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Parink man septyniasdešimt Izraelio seniūnų – vyrų, kuriuos tu laikai žmonių seniūnais ir pareigūnais, atvesk juos prie Susitikimo palapinės. Teužima jie ten savo vietą drauge su tavimi. 17 Aš nužengsiu ir su tavimi ten kalbėsiu, paimsiu iš tavo dvasios ir jos suteiksiu jiems. Jie neš žmonių naštą su tavimi, kad tau nebereikėtų ją visą vienam nešti. 18 O žmonėms sakyk: 'Pašvęskite save rytojui ir jūs turėsite mėsos valgyti, nes verkšlenote, VIEŠPAČIUI girdint, sakydami: 'Kas duos mums mėsos pavalgyti? Egipte tikrai mums buvo geriau!' Todėl VIEŠPATS duos jums mėsos valgyti. 19 Valgysite ne tik vieną dieną ar dvi dienas, ar penkias dienas, ar dešimt dienų, ar dvidešimt dienų, 20 bet per visą mėnesį, kol nebenorėsite net pauostyti ir kol jums neįgris, nes atmetėte VIEŠPATĮ, esantį tarp jūsų, ir verkšlenote prieš jį, sakydami: 'Ai, kam mes išėjome iš Egipto!'“ 21 Bet Mozė tarė: „Tauta, kuri yra su manimi, turi šešis šimtus tūkstančių pėsčių vyrų, ir tu sakai: 'Aš duosiu jiems pakankamai mėsos valgyti visą mėnesį'. 22 Argi yra tiek avių kaimenių ir galvijų bandų jiems paskersti? Argi yra jūroje gana žuvų jiems pagauti?“ 23 VIEŠPATS Mozei atsakė: „Nejau VIEŠPATIES ranka yra tokia trumpa? Tu tuojau pamatysi, ar mano žodis įvyks tau, ar ne“. Seniūnų dvasia 24 Mozė tat išėjo ir perdavė žmonėms VIEŠPATIES žodžius. Jis parinko septyniasdešimt seniūnų iš žmonių ir pastatė juos prie Padangtės. 25 Tada VIEŠPATS nužengė debesyje, kalbėjo su juo, paėmė dalį jo dvasios ir suteikė ją septyniasdešimčiai seniūnų. Dvasiai ant jų nusileidus ilsėtis, jie ėmė pranašauti.[i5] Bet vėliau jie daugiau nebepranašavo. 26 Du vyrai, vienas vadinamas Eldadu ir kitas vadinamas Medadu, buvo pasilikę stovykloje, tačiau dvasia nusileido į juos ilsėtis. Jie buvo tarp įrašytųjų į sąrašą, bet nebuvo nuėję prie Padangtės, užtat jie pranašavo stovykloje. 27 Kai vienas vaikinas, atbėgęs pas Mozę, pranešė: „Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje“, 28 Jozuė, Nuno sūnus, Mozės padėjėjas ir vienas jo rinktinių vyrų, tarė: „Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems!“ 29 Bet Mozė jam atsakė: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi VIEŠPATIES žmonės pranašai, tesuteikia VIEŠPATS savo dvasią visiems!“ 30 Tuomet Mozė ir Izraelio seniūnai sugrįžo į stovyklą. Putpelės 31 [i6]Tuo tarpu pakilo VIEŠPATIES siųstas vėjas, atpūtė nuo jūros putpelių ir nubloškė jas šalia stovyklos, maždaug dienos kelionės nuotoliu vienoje pusėje ir dienos kelionės nuotoliu kitoje pusėje, visur aplinkui stovyklą, bemaž poros uolekčių sluoksniu ant žemės. 32 Žmonės tad buvo ant kojų visą tą dieną bei naktį ir rytojaus dieną, rinkdami putpeles. Net tas, kuris mažiausiai surinko, turėjo dešimt homerų. Tada jie išskleidė jas[i7] visur aplink stovyklą. 33 Bet mėsai tebesant jiems tarp dantų, net dar jos nesukramčius, įsiliepsnojo VIEŠPATIES pyktis ant žmonių, ir VIEŠPATS ištiko juos labai skaudžia rykšte. 34 Užtat ta vieta buvo pavadinta Kibrot- haTaava,[i8] nes ten buvo palaidoti žmonės, kurie buvo pasidavę godumui. 35 Nuo Kibrot-haTaavos žmonės nukeliavo į Hazerotus. |
