1 Daugelis yra nusidėję, ieškodami sau naudos, žmonės, norintys tapti turtingi, nugręš akis.[i1] 2 Kaip pleištas, įkaltas tvirtai į plyšį tarp akmenų, nuodėmė yra įsispraudusi tarp pardavimo ir pirkimo. 3 Jei žmogus nesilaiko tvirtai pagarbios VIEŠPATIES baimės, jo namai bus greit sugriauti. 4 Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai; žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos. 5 Krosnis išmėgina puodžiaus molinius indus; žmogus ištiriamas pokalbiu. 6 Medžio vaisiai atskleidžia, kaip juo buvo rūpintasi, žmogaus kalba parodo jo širdies polinkius. 7 Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant, nes tik tuomet žmonės yra išmėginami. 8 Jei trokšti teisumo, pasieksi jį ir apsivilksi juo lyg garbingu drabužiu. 9 Paukščiai suka lizdus su panašiais į save, ir ištikimybė apsistoja pas tuos, kurie ja gyvena. 10 Liūtas tyko grobio iš pasalų, ir nuodėmė taip daro su nedorėliais. 11 Visad išmintingi yra teisiojo pokalbiai, o kvailys keičiasi kaip mėnulis. 12 Kvailų žmonių būrelyje ilgai neužtruk, o tarp išminčių būk ir būk. 13 Kvailųjų šneka yra atstumianti, o jų kimus juokas atkarus savo nuodėmingu smagumu. 14 Nuo jų keiksmų ir priesaikų pilnos šnekos žmogui stojasi plaukai ant galvos, o nuo jų kivirčų kiti turi ausis užsikimšti. 15 Išdidžiųjų barniai baigiasi kraujo išliejimu, o jų keikimasis nepakeliamas ausims. Nuoširdumas 16 Kas išduoda paslaptį, netenka pasitikėjimo, – artimo draugo jis niekad neras. 17 Brangink draugą ir būk jam ištikimas; jeigu išduosi jo paslaptį, nebesekiok jo. 18 Juk kaip žmogus sunaikina savo priešą, taip tu sunaikinai draugystę su savo artimu. 19 Kaip paleidi paukštį nuskristi nuo rankos, taip pametei savo artimą ir daugiau jo nebepagausi. 20 Neik jam iš paskos, nes jis per toli, – jis ištrūko lyg gazelė iš spąstų. 21 Juk žaizdą galima aptvarstyti, po barnio įmanoma susitaikyti, bet kas išdavė paslaptį, tam nėra vilties.[i2] Veidmainiškas elgesys 22 Kas suktai merkia akį, taisosi daryti žalą, ir kas tokį pažįsta, atokiai nuo jo laikysis. 23 Į akis jis saldžiai šneka ir gėrisi tavo žodžiais, bet vėliau jis pakeičia savo laikyseną ir tavo žodžiais pakiš tau koją. 24 Daug ko esu nekentęs, bet nieko taip labai kaip jo; net VIEŠPATS jo nekenčia! 25 [i3]Kas meta akmenį tiesiai į viršų, meta jį sau ant galvos, o klastingas smūgis atveria daug žaizdų. 26 Kas kitam duobę kasa, pats į ją įpuls, kas spendžia spąstus, pats bus jais pagautas. 27 Kas daro pikta, pats nuo jo nukentės, ir nežinos, iš kur jam tai ateina. 28 Pajuoka ir plūdimasis yra išpuikėlio žymė, bet kerštas[i4] jo tykoja lyg liūtas. 29 Kas džiaugiasi teisiųjų nupuolimu, pateks į spąstus, ir sielvartas juos sunaikins prieš jų mirtį. Apmaudas 30 Apmaudas ir pyktis – šie taip pat yra bjaurūs dalykai, tik nusidėjėlis laiko juos apsiglėbęs. |