¹ Laimingas žmogus, kuris nenusikalsta lūpomis,

kuriam nereikia jausti širdgėlos dėl nuodėmių.

² Laimingas žmogus, kurio sąžinė nesmerkia,

kuris nėra praradęs vilties.

Pavydas ir gobšumas

^3 [i1]Turtai neneša nieko gero siauraširdžiam žmogui;

kokia nauda iš aukso šykštuoliui?

⁴ Ko pats atsisako, jis kitiems krauna, –

jo gėrybėmis svetimi prabangiai ūžaus.

⁵ Kam bus dosnus tas žmogus, kuris yra šykštus sau

ir nesinaudoja savo paties turtais?

⁶ Nėra šykštesnio žmogaus už šykštų sau pačiam, –

jį nubaudžia jojo šykštumas.

⁷ Jei kada jis būna dosnus, tai įvyksta per klaidą, –

galų gale jis parodo savo gobšumą.

⁸ Šykštuolis yra nedoras žmogus:

nusigręžia nuo artimo ir nesirūpina savimi.

⁹ Šykštuolio akys nėra patenkintos jo dalimi,

gobšus neteisingumas sustingdo jam širdį.

¹⁰ Nors šykštuolio akys godžiai žiūri į duoną,

bet ant savo stalo jis deda supelėjusią.

¹¹ Mano vaike, jeigu turi iš ko, vaišinkis

ir aukok vertingas atnašas VIEŠPAČIUI.

¹² Atsimink, kad mirtis nelūkuriuoja, –

tau nebuvo parodyta Hado sutartis.

¹³ Daryk gera draugams, kol dar gyvas,

ištiesk ranką ir dalykis dosniai tuo, ką turi.

¹⁴ Neatsakyk sau šios dienos gėrybių;

neleisk praeiti pro šalį savo rinktinei daliai.

¹⁵ Argi nepaliksi turtų kitiems

ir savo triūso vaisių padalyti kaulelių metimu?

¹⁶ Duok, imk ir būk sau vaišingas,

nes Hade žmogus negali džiaugsmo ieškoti.

¹⁷ Visi gyvūnai sensta kaip drabužis,

nes saisto amžinas įsakas: visi turi mirti.

¹⁸ Kaip lapai, sprogstantys ant žalio medžio, –

vienam nukrintant, kitas išsprogsta, –

taip kūno ir kraujo kartos, –

vienai išmirštant, kita užgimsta.

¹⁹ Visi žmogaus darbai sudūlėja,

ir tas, kuris juos padarė, su jais nebūtin nueina.

D. IŠMINTIES IEŠKOJIMAS IR PALAIMA

Išminčiaus laimė

^20 [i2]Laimingas žmogus, kuris mąsto apie Išmintį

ir protingai samprotauja:

²¹ kuris svarsto jos kelius savo širdyje

ir gilinasi į jos paslaptis,

²² vydamasis ją kaip žvalgas

ir tykodamas jos prie jos tarpdurių;

²³ kuris žiūri į ją pro jos langus

ir klausosi prie jos durų;

²⁴ kuris apsigyvena arti jos namų

ir įkala savo palapinės kuolelį jos pasieny;

²⁵ kuris statosi palapinę šalia jos

ir gyvena kaip jos mielas kaimynas;

²⁶ kuris pasidaro lizdą jos lapijoje

ir nakvoja jos šakose;

²⁷ kuris randa pastogę nuo kaitros jos ūksmėje

ir jos garbėje randa sau namus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>