¹ Naomė, jos uošvė, jai kalbėjo: „Mano dukra, argi aš neturėčiau ieškoti židinio, kuriame tu būtumei laiminga? ² Žiūrėk, argi Boazas, su kurio tarnaitėmis buvai, nėra mūsų giminaitis? Štai šį vakarą jis vėtys miežius klojime. ³ Nusimaudyk, išsikvėpink, apsirenk savo geriausiu apdaru ir nueik prie klojimo. Bet stenkis išlikti nepastebėta, kol jis baigs valgyti ir gerti. ⁴ Jam gulantis, įsidėmėk vietą, kur jis miegos. Tada prieik, atklok jo kojas ir atsigulk, o jis tau pasakys, ką daryti“. ⁵ Ji atsakė: „Visa, ką sakai, padarysiu!“

⁶ Nusileidusi prie klojimo, ji padarė visa taip, kaip uošvė buvo paliepusi. ⁷ Boazas pavalgė, užgėrė, buvo smagiai nusiteikęs ir nuėjo gulti už miežių krūvos. Tada ji prisiartino, atklojo jo kojas ir atsigulė. ⁸ Apie vidurnaktį žmogus pajuto drebulį, pradėjo grabinėtis aplinkui ir žiūri – prie jo kojų guli moteris! ⁹ Jis paklausė: „Kas tu esi?“ – „Aš esu tavo tarnaitė, Ruta, – ji atsakė, – uždenk drabužiu savo tarnaitę, nes tu esi atpirkėjas!“ ¹⁰ O jis atsakė: „Būk VIEŠPATIES palaiminta, mano dukra! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį, nes tu nebėgiojai paskui jaunesnius vyrus, ar jie būtų vargšai, ar turtingi. ¹¹ Dabar tad, mano dukra, nesibaimink! Visa, ką sakai, padarysiu, nes visa miesto taryba žino, kad esi kilni moteris. ¹² Betgi, nors aš iš tikrųjų esu atpirkėjas, dar yra ir kitas atpirkėjas, kuris yra artimesnis giminaitis negu aš. ¹³ Pasilik šią naktį čia, o ryto metą, jeigu jis norės atlikti atpirkėjo pareigą, gerai! tebūna jis atpirkėjas. Bet jeigu jis nenorės tave atpirkti, tuomet – kaip VIEŠPATS gyvas! – aš atliksiu atpirkėjo pareigą. Prigulk iki ryto“.

¹⁴ Taip ji prigulė prie jo kojų iki ryto, bet atsikėlė anksčiau, nei žmonės gali pažinti vienas kitą. Boazas sakė: „Tenebūna žinoma, kad ši moteris buvo atėjusi į klojimą“. ¹⁵ Jis sakė jai: „Duok šen skarą, kuria esi apsigaubusi, palaikyk ją!“ Ji tvirtai laikė skarą, o jis atseikėjo šešis saikus miežių ir užkėlė juos jai ant pečių. Tada ji sugrįžo į miestą.

¹⁶ Atėjus pas uošvę, ši klausė: „Kaip tau sekasi, mano dukra?“ Ji papasakojo visa, ką dėl jos buvo padaręs Boazas. ¹⁷ Paskui ji pridūrė: „Man jis davė šešis saikus miežių, sakydamas: 'Tau nedera sugrįžti pas uošvę tuščiomis rankomis!'“ ¹⁸ Naomė atsakė: „Lauk, mano dukra, kol sužinosi, kaip susiklostys reikalas, nes tas žmogus nieku būdu nenurims, kol dar šiandien neužbaigs reikalo“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>