|
|
 |
|
|
BIBLIJOS SKAITYMAS RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998) | Laiškas romiečiams | Skyrius: |  | 1 |  |
| | Laiškas romiečiams | | | | | | LAIŠKO ĮŽANGA | | | | | Rom 1 | NUTEISINIMAS TIKĖJIMU Įžanginės mintys 16 Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.[i6] 17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.[i7] Pagonys ir žydai slegiami Dievo rūstybės Pagonių nusikaltimas Dievui 18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. 19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. 20 Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. 21 Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. 22 Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. 23 Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. 24 Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė[i8] juos tokiam neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus. 25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! | | | | | Išnašos: | | 1 | Rom 1,1-1,7: Paulius apskritai laikydavosi senovės laiškų formuliaro. Pradžioje išvardijamas siuntėjas, adresatas (adresatai) ir pasisveikinama, o užbaigiama linkėjimais. Autoriaus parašo nebūdavo. Užtat Paulius, patvirtindamas laiško tikrumą, pabaigoje įrašydavo kelias eilutes savo ranka (plg. 2 Tes 3,17). Laiškus paprastai rašydavo specialistai raštininkai, labai dažnai praplėsdami bei išvystydami autoriaus mintis. | | 2 | Rom 1,1: Apaštalas – žydiškos kilmės terminas, reiškiantis kieno nors pasiuntinį, turintį siuntėjo įgaliojimus. Taigi apaštalas yra ne tik funkcijos sąvoka, bet ir autoriteto. | | 3 | Rom 1,4: Po prisikėlimo Kristus ir kaip žmogus naudojasi visa dieviška galybe. | | 4 | Rom 1,5: Tikėjimo klusnumas: a. klusnumas, kylantis iš tikėjimo; b. klusnumas tikėjimui (Dievo apreiškimui); c. klusnumas, kurį sudaro pats tikėjimas Dievu. | | 5 | Rom 1,14: Jei sąvoka graikai būdavo priešinama barbarams, tuomet ji reikšdavo išsilavinusį žmogų. Jeigu graikai būdavo priešinami žydams, tuomet sąvoka reikšdavo pagonis. | | 6 | Rom 1,16: Pirma ..., paskui ... – laiko, ne garbingumo pirmenybė. | | 7 | Rom 1,17: Dievo teisumas pasirodo tuo, kad jis įvykdė savo pažadą išgelbėti žmones malone. | | 8 | Rom 1,24: Atidavė – hebrajų posakis, reiškiantis leido pasiduoti, neapsaugojo nuo pasidavimo. | | | | | Bibliografiniai duomenys: | ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >> |
| Laiškas romiečiams | Skyrius: | | 1 | |
|
|
|
|
