1 Atsimink, VIEŠPATIE, kas mums nutiko, pažvelk ir išvysk mūsų gėdą! 2 Mūsų paveldas buvo perduotas svetimiems, mūsų namai – ateiviams. 3 Mes tapome našlaičiais, esame be tėvo, mūsų motinos tarsi našlės. 4 Vandenį, kurį geriame, turime pirkti, už savo malkas turime mokėti. 5 Ant mūsų sprando varovų jungas, – esame išvargę, neduoda mums pailsėti. 6 Mes tiesiame ranką Egiptui, Asirijai,[i1] kad gautume pavalgyti duonos. 7 Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra, mes turime nešti jų kaltes.[i2] 8 Vergai[i3] mus valdo, ir nėra kam mūsų iš jų išvaduoti. 9 Duonos sau parsinešame statydami pavojun gyvybę nuo dykumos kalavijo. 10 Mūsų oda kaip krosnis nuo deginančio bado karščio. 11 Zione jie[i4]prievartauja moteris, Judo miestuose – mergaites. 12 Didžiūnus pakaria jie savo rankomis, nerodo pagarbos seniūnams. 13 Jaunuoliai priversti sukti girnas, paaugliai kniumba po malkų nešuliu. 14 Seniūnai pasitraukė nuo miesto vartų,[i5] jaunuoliai nuo savo muzikos. 15 Dingo mūsų širdies džiaugsmas, gedulu pavirto mūsų šokiai. 16 Vainikas nukrito mums nuo galvos: vargas mums, nes nusidėjome! 17 Dėl to mūsų širdys serga, nuo šių dalykų mūsų akys aptemo, 18 Ziono kalnas tyso nuniokotas, šakalai ant jo bastosi. 19 O tu, VIEŠPATIE, viešpatauji amžinai, tavo sostas tveria per visas kartas. 20 Kodėl mus visiškai užmiršai? Kodėl mus palikai taip ilgai? 21 Susigrąžink mus, VIEŠPATIE, kad galėtume sugrįžti! Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau! 22 Nebent jau būtumei mus visiškai atmetęs, ant mūsų įpykęs be saiko?! | 
