1Alef [i1]O, kokia nūn vieniša stovi sostinė, kurioje kadaise knibždėjo žmonių minios! Kadaise didinga tarp tautų, dabar ji yra lyg našlė! Kadaise šalių valdovė, dabar ji tapo verge! 2Bet Karčiai verkia nakčia, ašaros vilgo jos skruostus. Tarp visų jos meilužių nėra, kas ją paguostų. Visi jos bičiuliai pasielgė su ja klastingai ir tapo jos priešais. 3Gimel Judo tauta išėjo į tremtį vargui ir kietai vergijai. Gyvendama išblaškyta tautose, ji poilsiui vietos neranda. Visi jos persekiotojai ją pasivijo kenčiančią. 4Dalet Keliai į Zioną – {Jeruzalę}liūdi, nes nėra kam eiti į šventes. Visi jos vartai išgriauti, jos kunigai dejuoja. Visos jos mergaitės sielvartauja, karti yra jos dalia. 5He Jos engėjai dabar šeimininkauja, jos priešai puikiai gyvena, nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu už gausius jos nusikaltimus. Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę engėjų varomi. 6Vau Išėjo iš Ziono dukters visa jos didybė. Jos didžiūnai tarsi elniai, nerandantys sau ganyklos, – jie vos galėjo paeiti persekiotojų priešakyje. 7Zajin Jeruzalė atsimena visus brangumynus, priklausiusius jai senovėje, savo skausmo ir klajonių dienomis. Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas, nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų, engėjai piktdžiugiavo, – tyčiodamiesi iš jos žlugimo. 8Het Jeruzalė sunkiai nusidėjo, todėl ji tapo pajuoka. Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina, nes pamatė jos gėdą. Net ji pati vaitoja, negali į save pažiūrėti. 9Tet Jos nešvarumai lipo jai prie sijono, apie savo ateitį ji nepagalvojo. Jos žlugimas buvo baisus, nebuvo, kas ją paguostų. „VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą, nes priešas puikuojasi!“ 10Jod Engėjas ištiesė ranką į visa, kas jai brangu. Ji net matė į jos šventovę įeinant pagonis, kuriems tu uždraudei įeiti į savo bendriją. 11Kaf Visi jos žmonės dejuoja, ieškodami duonos. Jie maino savo brangumynus į valgį gyvasčiai palaikyti. „Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk, kaip aš esu suniekinta!“ 12Lamed Jums taip niekad tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane, kai VIEŠPATS man kirto savo degančio pykčio dieną? 13Mem Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį giliai į mano kaulus. Mano kojoms paspendė pinkles, parvertė mane. Mane paliko apstulbusią, sielvartaujančią visą laiką. 14Nun Mano nusikaltimai buvo į jungą surišti,[i2] jo ranka jie buvo supinti. Uždėtas man ant kaklo, jis išsekina mano jėgas. Viešpats atidavė mane į rankas, kurioms esu bejėgė priešintis. 15Samech Visus galiūnus, kuriuos turėjau, VIEŠPATS atmetė. Jis pašaukė prieš mane kariuomenę mano jaunų vyrų sunaikinti. Viešpats traiškė mergelę, Judo dukrą, tarsi vynuogių spaudykloje. 16'Ajin Dėl šių dalykų aš verkiu, mano akys ašaromis plūsta. Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti ir atgaivinti mano dvasią. Mano vaikai bejėgiai, nes priešas nugalėjo. 17Pe Zionas grąžo rankas, bet jį paguosti nėra kam. VIEŠPATS pašaukė Jokūbui jo kaimynus pasidaryti jam priešais. Tarp jų Jeruzalė liko nešvarus skuduras. 18Zade VIEŠPATS yra teisus, nes aš kėliau maištą prieš jo žodį. Betgi klausykitės jūs, visos tautos, pasižiūrėkite į mano skausmą. Mano jaunuolės ir jaunuoliai išėjo į nelaisvę. 19Qof Šaukiausi savo meilužių,[i3] bet jie mane apvylė. Mano kunigai ir seniūnai žuvo mieste, ieškodami valgyti, norėdami gyvi išlikti. 20Reš Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu! Esu baisiai sukrėsta, širdis blaškos krūtinėje, nes aš labai maištavau. Lauke kalavijas neša mirtį, viduje – maras. 21Šin Kai jie girdėjo mane vaitojant, nebuvo kam manęs paguosti. Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę, jie džiaugiasi, nes tu tai padarei. Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei, tebūna jiems kaip man. 22Tav [i4]Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas! Pasielk su jais, kaip pasielgei su manimi dėl visų mano nusikaltimų, nes aš dejonėje gyvenu, serga mano širdis. | 
