I

^1 [i1]VIEŠPATS yra karalius! Tesidžiaugia žemė,

tedžiūgauja net tolimosios salos!

² Jį gaubia debesys ir tamsa,

ant teisumo ir teisingumo stovi jo sostas.

³ Pirma savęs jis siunčia ugnį

ir sunaikina visus savo priešus.

⁴ Nuo jo žaibų nušvinta pasaulis,

žemė tai mato ir dreba.

⁵ VIEŠPATIES Artume kalnai tirpsta lyg vaškas, –

visa žemė – nuo Viešpaties Artumo.

⁶ Dangūs skelbia jo teisumą,

ir visos tautos regi jo garbę.

II

⁷ Visi drožinių garbintojai sugėdinami, –

tie, kurie didžiuojasi savo beverčiais stabais;

visos dieviškos būtybės^[i2] prieš jį puola kniūbsčios.

⁸ Zionas girdi ir džiaugiasi,

Judo miestai džiūgauja dėl tavo teismų, VIEŠPATIE.

⁹ Nes tu, VIEŠPATIE, esi aukščiausias visoje žemėje, –

didingesnis už visus dievus.

¹⁰ VIEŠPATS myli tuos, kurie nekenčia pikto,

saugo savo ištikimųjų gyvastį, –

gelbsti juos iš nedorėlių rankos.

¹¹ Šviesa teka teisiajam,

džiaugsmas – doros širdies žmogui.

¹² O jūs, teisieji, džiaukitės VIEŠPATYJE,

dėkokite jo šventajam vardui!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>