B
I 12 Laimingas žmogus, kurį tu, VIEŠPATIE, drausmini, kurį mokai savo įsakymų, 13 norėdamas duoti jam ramybės varguose, kol nedorėliui duobė kasama. 14 Juk VIEŠPATS neapleis savo tautos, nepaliks paveldo savo. 15 Juk teismo nuosprendis[i2] bus vėl teisingas, ir visi doros širdies žmonės jį vykdys. 17 Jei VIEŠPATS man nepadėtų, netrukus gyvenčiau tyliame kape. 18 Kai manau: „Mano koja slysta“, – tavo gerumas, VIEŠPATIE, mane stiprina. |