1 [i1]Asafo psalmė. I Dieve, tautos užpuolė tavo paveldą, – suteršė tavo šventuosius Namus, pavertė Jeruzalę griuvėsiais. 2 Tavo tarnų lavonus jie paliko plėšyti paukščiams, tavo ištikimųjų kūnus – draskyti žemės žvėrims. 3 Jeruzalėje jų kraujas buvo liejamas kaip vanduo, ir nebuvo kam palaidoti. 4 Tapome pasityčiojimu savo kaimynams, – esame iš visų pusių niekinami ir išjuokiami. II 5 Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai pyksi? Nejau tavo pavydus pyktis degs lyg ugnis? 6 Išliek savo pyktį ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta, ir ant karalysčių, kurios tavo vardo nesišaukia. 7 Juk jos išžudė Jokūbo palikuonis ir nuniokojo jų kraštą. III 8 Nebausk mūsų už mūsų protėvių kaltes, – teskuba tavo gailestingumas mūsų pasitikti, nes esame nevilties apimti. 9 Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus dėl savo vardo garbės! Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes dėl savo vardo! 10 Kam gi tautos turėtų sakyti: „Kurgi tas jų Dievas?“ Mums matant tepatiria tautos, kad tu atkeršiji už savo tarnų kraujo išliejimą. IV 11 Tepasiekia tave belaisvių vaitojimas, – išlaisvink pasmerktuosius mirti, kaip dera tavo didžiai galybei. 12 Viešpatie, atmokėk mūsų kaimynams septyneriopai už visus tau mestus įžeidimus! 13 Tada mes – tavo tauta, tavo ganyklos kaimenė – amžinai tau dėkosime, per kartų kartas skelbsime tavo šlovę. | 
