^1 [i1]Chorvedžiui.

Pagal Jedutūną. Asafo psalmė.

I

² Mano balsas kyla į Dievą, balsiai šaukiuosi;

mano balsas eina į Dievą, kad mane išgirstų.

³ Savo nelaimės dieną meldžiuosi Viešpačiui, –

visą naktį nepailsdamas tiesiu rankas,

bet mano širdis paguodos neranda.

⁴ Prisimenu Dievą, vaitoju;

kai pamąstau, prarandu viltį.

⁵ Akių man sudėti neleidi;

esu taip susirūpinęs, kad nebeištariu žodžio.

⁶ Mąstau apie senovės dienas,

seniai praėjusius metus.

⁷ Naktis praleidžiu kalbėdamas su savimi,

mąstau ir savęs klausiu:

⁸ „Argi amžinai atmes Viešpats mus

ir niekados mums nebus maloningas?

⁹ Nejau jis nustos mus mylėjęs

ir amžinai liks neištesėtas jo pažadas?

¹⁰ Argi užmiršo Dievas, kaip pasigailėti,

ir pykčio įniršyje savo gailestingumą nutildė?“ {Sela}

¹¹ Tuomet tariau: „Mano kaltė,

kad pasikeitė Aukščiausiojo dešinė“.^[i2]

¹² Mąstau apie VIEŠPATIES darbus, –

taip, atsimenu tavo ankstesnius stebuklus.

¹³ Apmąstau visus tavo darbus

ir apsvarstau tavo veiksmus.

II

¹⁴ Visa, ką darai, Dieve, yra šventa;

kuris dievas yra toks didis kaip Dievas?

¹⁵ Tu esi Dievas, kuris daro nuostabius darbus;

savo galybę apreiškei tautoms.

¹⁶ Galingu mostu atpirkai savo tautą,

Jokūbo ir Juozapo vaikus. {Sela}

¹⁷ Dieve, vandenys tave pamatė,

vandenys pamatė tave ir pabūgo,

net jūros gelmės drebėjo.

¹⁸ Debesys prapliupo lietumi,

padangės aidėjo tavo griausmu,

žaibavo visur tavo strėlės.

¹⁹ Tavo perkūnas dardėjo lyg ratai,

tavo žaibai apšvietė pasaulį;

žemė drebėjo ir purtėsi.

²⁰ Tavo kelias ėjo per jūrą,

tavo takas – per galingus vandenis,

bet pėdos tavo buvo matomos.

²¹ Tu vedei savo tautą lyg kaimenę

per Mozę ir Aaroną.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>