1 [i1]Asafo poema. I Kodėl, Dieve, mus amžinai[i2] atstumi? Kodėl tavo įniršis rusena ant tavo ganyklos avių? 2 Atsimink savo seniai įsigytą bendriją – giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą, Ziono kalną, kur apsigyvenai. 3 Atsisuk į begalinius griuvėsius – į visus priešo smurto darbus šventovėje! 4 Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje; sudėjo ten savo ženklus. 5 [i3]Jie atrodė lyg medkirčiai, kirviais kertantys medžius. 6 Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė visus drožtus jos papuošimus. 7 Su žeme sulygino tavo Šventyklą ir padegė; išniekino tavo Artumo buveinę. 8 Širdyje sau jie sakė: „Paverkime juos visiškai!“ – sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte. 9 Savo ženklų[i4] nebematome, nėra daugiau jokio pranašo,[i5] ir niekas iš mūsų nežino, kaip ilgai. 10 Dieve, kaip ilgai tas priešas tyčiosis, nejau amžinai jie dergs tavo vardą? 11 Kodėl neištiesi mums rankos – savo dešinės? Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros? II 12 Betgi, Dieve, mano karaliau iš seno; tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte. 13 [i6]Savo galybe tu perkirtai jūrą, sutriuškinai jūros pabaisų[i7] galvas. 14 Tu sutraiškei Leviataną,[i8] pašėrei jo kūnu tyrų žvėris. 15 Tau paliepus, ėmė trykšti šaltiniai ir srautai; išdžiovinai neišsenkančias upes. 16 Tu sukūrei dieną ir naktį; tu padėjai į vietą mėnulį ir saulę. 17 Tu nustatei visas žemės ribas; padarei vasarą ir žiemą. 18 Bet atsimink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi, kaip nedori žmonės niekina tavo vardą. 19 Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims;[i9] savo nuskriaustųjų neužmiršk amžinai. 20 Žvilgterk į savo Sandorą! Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai. 21 Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji; tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai. 22 Pakilk, Dieve, gink savo bylą; atsimink, kaip nedori žmonės šaiposi iš tavęs visą dieną. 23 Neužmiršk savo priešų rėkavimo; ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nenutyla. | 
