1 [i1]Chorvedžiui. „Lelijų“ melodija. Dovydo. I 2 Gelbėk mane Dieve, nes vandenys[i2] man kaklą siekia! 3 Klimpstu į dumbliną gelmę, nėra kur koja atsiremti. Patekau į gilius vandenis, ir bangos mane skandina. 4 Pavargau bešaukdamas pagalbos, man gerklė išdžiūvo. Akis pražiūrėjau, belaukdamas tavo pagalbos. 5 Daugiau negu man ant galvos plaukų yra žmonių, kurie nekenčia manęs be priežasties.[i3] Mano priešai melais mane juodina; jie stiprūs ir nori mane užmušti. Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs? II 6 Dieve, tu pažįsti mano kvailystę, mano nuodėmės[i4] tau ne paslaptis. 7 Lai nebūna sugėdinti dėl manęs tie, kurie pasitiki tavimi, VIEŠPATIE, Galybių Dieve; tenebūna gėdos dėl manęs tiems, kurie tave garbina, Izraelio Dieve! 8 Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę, ir gėda dengė mano veidą. 9 Tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams. 10 Juk uolumas tavo Namams[i5] dega manyje lyg ugnis ir tau metami užgauliojimai krinta ant manęs. 11 Už tai, kad verkiau ir pasninkavau, žmonės mane šmeižia. 12 Kad padariau ašutinę savo drabužiu, jie iš manęs juokiasi. 13 Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas, smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis. III 14 Bet aš! Mano malda tau, VIEŠPATIE. Suteik malonę, Dieve, išklausyk manęs, žiūrėdamas savo didžio gerumo. Savo ištikima pagalba 15 trauk mane iš liūno, kad nenugrimzčiau, gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių. 16 Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti; neleisk gelmėms manęs praryti; neleisk Duobei virš manęs užsiraukti. 17 Atsiliepk man, VIEŠPATIE, nes gera tavo ištikima meilė; atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo. 18 Neslėpk veido nuo savo tarno; kenčiu – skubėk man atsiliepti. 19 Prieik prie manęs, atpirk mane; išvaduok mane nuo mano priešų! 20 Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę; tau pažįstami visi mano priešai. 21 Užgaulės drasko širdį, esu nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet nėr jokios, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų. 22 [i6]Į mano maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto. IV 23 [i7]Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai, net jų bendrams pinklės. 24 Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti; tedreba nuolat jų strėnos. 25 Išliek ant jų savo pyktį, – tepasiveja juos tavo degantis įniršis. 26 [i8]Tebūna nusiaubta jų stovykla, neleisk niekam gyventi savo palapinėse. 27 Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja; tam, kurį tu sužeidei, jie aitrina skausmą. 28 Krauk jiems kaltę ant kaltės, – neduok jiems savo išganymo dalies. 29 Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos, į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti! V 30 Bet aš esu nuskriaustas ir kenčiu; pakelk mane, Dieve, ir gelbėk! 31 Šlovinsiu Dievo vardą giesme, aukštinsiu jį ir dėkosiu. 32 Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai, negu raguoti jaučiai skeltanagiai. 33 Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs; jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos! 34 Juk vargšus girdi VIEŠPATS ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje. 35 Tešlovina jį dangus ir žemė, jūros ir visa, kas jose gyva! 36 Tikrai Dievas išgelbės Zioną ir atstatys Judo miestus. Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą; 37 jo tarnų vaikai jį paveldės ir mylintys jo vardą ten gyvens. |