^1 [i1]Chorvedžiui.

Dovydo psalmė. Giesmė.

I

^2 [i2]Dievui pakilus, pakrinka jo priešai;

tie, kurie jo nekenčia, bėga nuo jo veido.

³ Kaip išblaškomi dūmai,

taip jie pradingsta;

kaip tirpsta vaškas prieš ugnį,

taip nedorėliai pražūva prieš Dievą.

⁴ Bet teisieji linksminasi;

jie džiūgauja Dievo Artume, –

jie laimingi ir krykštauja iš džiaugsmo.

II

⁵ Giedokite Dievui,

giedokite šlovės giesmes jo vardui;

aukštinkite tą, kuris joja ant debesų,^[i3]

kurio vardas yra VIEŠPATS;

džiūgaukite jo Artume.

⁶ Našlaičių tėvas ir našlių gynėjas –

Dievas savo šventoje buveinėje.

⁷ Dievas duoda benamiams namus gyventi,

išlaisvina kalinius – gyvus ir sveikus;

vien maištingieji turi gyventi dykynėje.

III

⁸ Dieve, kai tu vedei savo tautą,

kai žygiavai per dykumą, {Sela}

⁹ žemė drebėjo, dangus lietumi prapliupo

Artume Dievo, Sinajaus Dievo,

Artume Dievo, Izraelio Dievo.

¹⁰ Siuntei gausų lietų, Dieve,

atgaivinai savo nualintą paveldą;

¹¹ tavo šeima ten rado namus, –

iš savo gerumo, Dieve,

rūpiniesi vargstančiais.

IV

¹² VIEŠPATS ištarė žodį;

moterys^[i4] – didis būrys – neša gerą žinią:

¹³ „Bėga, bėga kariuomenių karaliai!

Moterys namie dalijasi grobiu,

¹⁴ nors jos likosi tarp avidžių –

pasidabruotais sparnais balandžio,

geriausiu auksu paauksuotomis jo plunksnomis.

¹⁵ Ten Šadajui^[i5] blaškant karalius,

krito sniegas ant Zalmono kalno“.^[i6]

V

¹⁶ O didingasis kalne, Bašano kalne,

daugelio viršūnių kalne, Bašano kalne!

¹⁷ Daugelio viršūnių kalne,

kodėl žvairuoji į kalną,

kurį Dievas išsirinko^[i7] savo buveine, –

kur VIEŠPATS gyvens amžinai?

¹⁸ Dievo kovos vežimų dusyk po dešimt tūkstančių –

tūkstančių tūkstančiai, –

VIEŠPATS žygiuoja iš Sinajaus į šventąją vietą.

¹⁹ Tu kopei į aukštąjį kalną,^[i8]

vedeisi belaisvius su palyda,

priėmei dovanas iš žmonių –

net iš tų, kurie maištauja.

VIEŠPATS Dievas ten gyvens!

VI

²⁰ Tebūna pagarbintas Viešpats!

Kas dieną jis neša mūsų naštas,

Dievas – mūsų išganymas. {Sela}

²¹ Mūsų Dievas yra Dievas, kuris išgano;

jis yra VIEŠPATS, mūsų Viešpats,

kuris gelbsti mus nuo mirties.

²² Dievas sutrupins savo priešams galvas,

gauruotą pakaušį einančio savo kaltės keliais.

²³ VIEŠPATS tarė: „Parvesiu juos iš Bašano,

parvesiu juos iš jūros gelmių,

²⁴ kad tu galėtumei braidyti jų kraujyje

ir kad tavo šunys prisilaižytų jo iki soties“.

VII

²⁵ Dieve, tavo pergalės eitynes visi mato,

Dievo, mano karaliaus, žygiavimą į savo šventovę.

²⁶ Giesmininkai priekyje, muzikantai gale,

tarp jų merginos muša būgnelius su žvangučiais.

²⁷ „Susirinkę į sueigą, garbinkite Dievą – VIEŠPATĮ jūs,

kurie esate iš Izraelio šaltinio!“

²⁸ Antai Benjamino žmonės, mažiausiasis klanas, juos veda;

Judo didžiūnai savo būryje,

Zebuluno vadai, Naftalio didikai.

VIII

²⁹ Siųsk, Dieve, savo jėgą, –

jėgą, Dieve, kurią parodei dėl mūsų

³⁰ iš savo Šventyklos Jeruzalėje,

kur karaliai neša tau dovanas.

³¹ Drausk nendrių laukinį žvėrį,^[i9] drausk tautas –

tą stiprių jaučių ir veršių bandą,

kol ateis gūždamiesi su sidabro luitais.

Išblaškyk tautas, kurios džiaugiasi karais!

³² Nešini duoklėmis ateis iš Egipto;

Kušas atskubės su dovanomis Dievui.

IX

³³ O, visų tautų žmonės, giedokite Dievui,

giedokite šlovės giesmę, Viešpačiui – {Sela}

³⁴ tam, kuris joja^[i10] dangaus skliautu,

sukurtu pasaulio pradžioje.

Štai griaudžia jo balsas – galingas balsas:

³⁵ „Pripažinkite Dievo galybę!“

Jo didybė gaubia Izraelį;

jo jėgos sklidinas dangaus skliautas.

³⁶ Pagarbią baimę kelia savo šventovėje Dievas –

Izraelio Dievas, –

jis teikia galybę ir jėgą tautai.

Žmonės, garbinkite Dievą!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>