^1 [i1]Chorvedžiui.

Pagal Jedutūną. Dovydo psalmė.

I

² Tikrai mano siela ramiai laukia Dievo,

iš jo ateina man išgelbėjimas.

³ Tik jis yra mano uola ir mano išganymas –

mano užuovėja; niekad nedrebėsiu.

⁴ Kaip ilgai jūs visi puldinėsite žmogų,

norėdami jį sutriuškinti,

lyg jis būtų pašlijusi siena ar griūvanti tvora?

⁵ Tikrai jie sąmokslauja, taikydamiesi išstumti jį

iš jo aukštos vietos.^[i2]

Jie mėgaujasi melais, –

burna laimina, bet širdimi keikia. {Sela}

II

⁶ Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela,

nes iš jo ateina man viltis.

⁷ Tik jis yra mano uola ir mano išganymas –

mano užuovėja; niekad nedrebėsiu.

⁸ Dievas mano išgelbėjimas ir garbė;

mano stiprybės uola;

mano užuovėja yra Dieve.

⁹ Pasitikėk juo visados, o manoji tauta!

Išliekite savo širdį jo Artume, –

jis yra mūsų užuovėja! {Sela}

III

¹⁰ Žmonės yra tik rūkas,

mirtingieji – tik regimybė.

Visi sudėti ant svarstyklių,

jie tesvertų mažiau už rūką.

¹¹ Nepasitikėkite smurtu,

nesudėkite tuščių vilčių į plėšikavimą!

Net jeigu turtai ir didėtų,

neprisiriškite širdimi prie jų.

¹² Kartą Dievas kalbėjo, dusyk^[i3] girdėjau:

kad galybė yra Dievo,

¹³ kad ištikima meilė yra tavo, o Viešpatie.

Juk tu atlygini kiekvienam pagal jo darbus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>