1 [i1]Chorvedžiui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo poema I 2 Argi iš tikrųjų, galingieji,[i2] jūs nusprendžiate, kas teisu? Argi sąžiningai teisiate žmones? 3 Ne! Širdyje sumanote tai, kas nedora, rankomis dalijate smurtą žemėje. 4 Nedorėliai neištikimi nuo pat kūdikystės, nuo gimimo dienos klysta iš kelio ir meluoja. 5 [i3]Jų nuodai kaip nuodai gyvačių – kurčios, ausis užsikimšusios angies, 6 kuri nebegirdi kerėtojų balso ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų. II 7 Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje; VIEŠPATIE, išrauk liūtams iltis! 8 Teišnyksta jie lyg nusenkantis vanduo; įtempus jiems lanką, teatbunka jų strėlės. 9 Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve; lyg negyvas gimęs, saulės niekad nematęs kūdikis. 10 [i4]Nelauktai, lyg erškėčių krūmą ar usnis, tenusiaubia juos viesulas. 11 Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę; jie mazgosis kojas nedorėlių krauju.[i5] 12 Žmonės sakys: „Tat yra atlygis teisiesiems; iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!“ |