1 [i1]Chorvedžiui. Styginiams. Dovydo poema. I 2 Išgirsk mano maldą, Dieve, nesislėpk nuo mano maldavimo! 3 Klausykis manęs ir atsakyk, – blaškausi, išseko man jėgos. 4 Šiurpas ima nuo priešo riksmų, nuo nedorėlių šauksmų. Jie neša man pikta, įnirtingai mane puldinėja. 5 Dreba man širdis krūtinėje; mirties baimė slegia mane. 6 Baimė ir šiurpas mane purto; esu klaiko parblokštas. 7 „O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę! 8 Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau; apsigyvenčiau tyruose. {Sela} 9 Skubėčiau rasti sau užuovėją nuo žvarbaus vėjo ir audros“. II 10 [i2]Sumaišyk jų kalbą, Viešpatie, sutrikdyk ją, nes matau mieste smurtą ir maištus. 11 Dieną ir naktį jie sėlina jo sienomis, jame klesti piktumas ir priespauda. 12 Žūtis jame; sukčiavimas ir apgaulė niekad neišnyksta iš turgavietės. 13 Ne priešas mane užgaulioja – tuomet galėčiau pakęsti; ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi – tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti. 14 Bet esi tu, mano bendras, mano bičiulis, mano artimas draugas! 15 Tu, kurio draugyste mėgavausi, mes drauge ėjome į Dievo Namus! III 16 Teužklumpa juos mirtis, težengia jie gyvi į Šeolą![i3] Juk kur jie gyvena, ten piktybės. 17 Bet aš šauksiuosi Dievo, ir VIEŠPATS mane išgelbės. 18 Vakare, auštant ir vidudienį, skųsiuosi ir vaitosiu, – jis išgirs mano balsą. 19 Parves mane sveiką iš mūšių, kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų. 20 Dievas, amžinai viešpataujantis, išklausys mane ir nugalės juos, {Sela} nes jie atsisako taisytis ir Dievo nebijo. 21 Mano bičiulis užpuolė savo sąjungininką; sulaužė savo sandorą. 22 Jo kalba buvo lipšnesnė už sviestą, bet neapykanta jo širdyje; jo žodžiai buvo švelnūs kaip aliejus, bet kirto lyg aštrūs kalavijai. 23 Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI, ir tave jis palaikys, – teisiajam palūžti jis niekad neleidžia. 24 Nes tu, Dieve, nugrūsi juos į giliausią Duobę – tuos žmogžudžius ir apgavikus, nė neįpusėjusius savo amžiaus – aš pasitikiu tavimi. | 
