1 [i1]Chorvedžiui. Koraho sūnų. Poema. I 2 Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. 3 Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo,[i2] – kada nueisiu pamatyti Dievo veido? 4 Ašaros yra mano duona dieną ir naktį; per visą dieną žmonės manęs klausia: „Kurgi tavo Dievas?“[i3] 5 Išlieju savo širdį, prisimindamas tai, kaip eidavau su būriu į Dievo Namus, vesdamas juos iškilmės eitynių spūstyje, aidint džiugiems šlovės šūksmams! 6 Kodėl tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį – savo Gelbėtoją, savo Dievą. II 7 Mano Dieve, liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju iš Jordano krašto[i4] bei Hermono, nuo Mizaro kalno.[i5] 8 Bedugnė šaukia bedugnei[i6] tavo krioklių griausmu, – visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina. 9 Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę naktį giedoti jam giesmę – maldą savo gyvenimo Dievui. 10 Sakau Dievui, savo Uolai: „Kodėl užmiršai mane? Kodėl, priešų engiamas, turiu nusiminęs klajoti?“ 11 Net kaulai man skauda, kai mano priešai tyčiojasi, kasdien klausdami: „Kurgi tavo Dievas?“ 12 Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kam gi taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį – savo Gelbėtoją, savo Dievą. | 
