I 1 [i1]Dėl ko niršta gentys, kodėl tautos tuščiai maištauja? 2 Žemės karaliai ruošiasi mūšiui ir valdovai išvien tariasi prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį:[i2] 3 [i3]„Nūn veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“ II 4 Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; VIEŠPATS iš jų tyčiojas. 5 Paskui jis pratrūksta ant jų įniršęs, sukeldamas klaiką savo pykčiu: 6 [i4]„Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Ziono – savo šventojo kalno!“ III 7 Aš[i5] paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką: VIEŠPATS man tarė: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau. 8 Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe. 9 Geležiniu skeptru gali joms kirsti, kaip molinius indus į šukes daužyti“. IV 10 Nūn tad, karaliai, supraskite; žemės valdovai, būkite įspėti. 11 Tarnaukite VIEŠPAČIUI pagarbia baime, drebėdami 12 reikškite pagarbą,[i6] kad jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte, nes jo pyktis ūmus. Laimingi visi, kurie prie jo glaudžias! |