^1 [i1]Chorvedžiui.

Dovydo.

I

² VIEŠPATS žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją,

norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas

ir Dievo ieškantis.

Kvailys sau širdyje sako: „Dievo nėra!“

Tokie yra sugedę, bjaurasty paskendę

nėra nė vieno, kuris gera darytų.

³ Visi yra nuklydę, visi panašiai sugedę;

nėra nė vieno, kuris gera darytų –

nė vienui vieno.

II

⁴ „Argi nežino jie, visi tie nedorėliai?

Jie ryja mano tautą,^[i2] –

jiems ji tėra ryjama duona, –

ir VIEŠPATIES niekad nesišaukia“.

⁵ Ten, kur nereikėtų bijoti,^[i3]

jie drebės iš baimės,

nes VIEŠPATS yra su teisiąja karta.

⁶ Norite sužlugdyti vargšo viltis,

bet jo užuovėja yra VIEŠPATS.

III

⁷ Ak, kad ateitų iš Ziono išganymas Izraeliui!

Kai VIEŠPATS parves į namus savo tautą,^[i4]

Jokūbas džiūgaus – Izraelis bus laimingas.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>