1 [i1]Chorvedžiui. „Aštuntinė“. Dovydo psalmė. I 2 Gelbėk, VIEŠPATIE! Nebėra nė vieno teisuolio, nerasi ištikimo žmogaus tarp mirtingųjų. 3 Visi meluoja – kaimynas kaimynui šneka pataikūniškomis lūpomis ir veidmaine širdimi. II 4 Teužčiaupia VIEŠPATS pataikūniškas lūpas, – tesulaiko kiekvieną pagyrūnišką liežuvį, – 5 sakantiems: „Liežuviu gausime, ko norime. Mūsų ginklas – lūpos, kas gali mums viešpatauti?“ III 6 [i2]„Kadangi jie apiplėšia vargšus ir beturčiai aimanuoja, nūn aš pakilsiu, – sako VIEŠPATS, – suteiksiu jam saugią vietą, kurios ilgisi“. IV 7 [i3]VIEŠPATIES pažadai yra gryni, – sidabras, grynintas tiglyje, septynis kartus valytas. 8 Tu, VIEŠPATIE, mus ginsi, saugosi mus nuo šios kartos per amžius. 9 Aplink visur nedorėliai bastosi, visi giria, kas tarp žmonių nedora. | 
