I {Lamed} 1 Kodėl, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai kenčiu nelaimę? 2 Nedorėliai įžūliai kankina varguolius – teįkliūva jie patys į savo sumanytus kėslus! II 3 Juk nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais, o gobšuolis keikia ir atmeta VIEŠPATĮ. 4 Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako: „Atsiskaityti jis nešauks“ – anot jo širdies kėslų: „Dievo nėra!“[i1] 5 Nedorėliui visad klojasi, – tavo nuosprendžiai jam tolimi, jis šaiposi iš visų savo priešų. 6 Sau širdyje sako: „Nebūsiu parblokštas, per kartų kartas vargo nepatirsiu“. {Pe} 7 Jo burna pilna keiksmų, melo ir grasinimų, vargas ir piktumas jam ant liežuvio. 8 Pasalom sėdi pakaimėse, nemačiomis nužudo nekaltą žmogų. Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį, {'Ajin} 9 slapčiom sėlina lyg liūtas tankmėje. Jis tyko, kad pagrobtų vargšą, – čiumpa vargdienį ir velka į savo pinkles. 10 Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom, ir nelaimingasis parkrinta nuo jo jėgos. 11 Nedorėlis širdyje mano: „Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri“. III {Qof} 12 Pakilk, VIEŠPATIE! Dieve, pakelk ranką, neužmiršk skriaudžiamųjų! 13 Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo ir širdyje sakyti: „Atsiskaityti nešauksi“. {Reš} 14 Bet tu juk matai! Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą, visad esi pasirengęs padėti! Tau nelaimingasis gali save patikėti, – tu visad našlaičiui pagelbėjai. {Šin} 15 Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą, nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti. IV 16 VIEŠPATS yra karalius per amžių amžius, pagonys išnyks iš jo krašto. {Tav} 17 VIEŠPATIE, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą, paguosi jų širdį, pakreipsi į juos ausį. 18 Našlaičio ir skriaudžiamojo bylą apginsi, kad joks žemės mirtingasis nebekeltų baimės. |