|
|
 |
|
|
BIBLIJOS SKAITYMAS RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998) | Pradžios knyga | Skyrius: |  | 6 |  |
| | Pradžios knyga | | | | | Pr 6 | Pasakojimo apie Tvaną įžanga 1 [i1]Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, 2 Dievo sūnūs,[i2] žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko. 3 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano dvasia[i3] nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tebūna jų dienos šimtas dvidešimt metų“. 4 Tomis dienomis, – kaip ir vėliau,[i4] – kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai. Pasakojimas apie Tvaną 5 [i5] VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. 6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. 7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, – žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes gailiuosi juos padaręs“. 8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse. | | | | | Išnašos: | | 1 | Pr 6,1-6,4: Atrodo, kad šis tekstas yra senos legendos nuotrupa, pasiskolinta iš senovės mitologijos. Įkvėptasis autorius įterpia jį į savo pasakojimą ne tik norėdamas papasakoti apie priešistorinius Palestinos milžinus, kuriuos izraeliečiai vadino nefilim, bet ir kaip pasakojimo apie Tvano priežastį įžangą – nuolat didėjantį žmonijos nedorumą. | | 2 | Pr 6,2: Dievo sūnūs: pažodžiui dievų sūnūs, t. y. dangiškos būtybės mitologijoje. | | 3 | Pr 6,3: Mano dvasia: gyvybės alsavimas, apie kurį kalba Pr 2,7. Jo dienos ... metai: turbūt laiko tarpas prieš žmonijos sunaikinimą Tvanu, o ne pavienio žmogaus gyvenimo trukmė ateityje. | | 4 | Pr 6,4: Kaip ir vėliau: pasak Sk 13,33, kai izraeliečiai veržėsi į Palestiną ir rado ten aukštus vietinius anakim – milžinus, juos tapatino su nefilimais. Žr. Įst 2,10-11. Turbūt milžiniškų akmenų statiniai Palestinoje buvo priskirti milžinų rasei, kuriai, ateivių manymu, priklausė antžmogiška, pusiau dieviška jėga. Senovės galiūnai: legendiniai senovės mitologijos asmenys. | | 5 | Pr 6,5-8,22: Pasakojimas apie Tvaną supintas iš dviejų atskirų šaltinių: Jahvistinio (J) ir Kunigiškojo (P). Užtat jame yra pasikartojimų (pvz., Pr 6,13-22/J ir 7,1-5/P), prieštaravimų (pvz., kalbant apie įvairių gyvulių, paimtų į arką, skaičių – Pr 6,19-20; 7,14-16/P ir 7,2-3/J; kalbant apie Tvano trukmę – 8,3-5.13-14/P ir 7,4.10.12.17b; 8,6.10.12/J). Abu šaltiniai – Jahvistinis ir Kunigiškasis remiasi senoviniu Mesopotamijos tvano pasakojimu, išsaugotu vienuoliktoje Gilgamešo epo lentelėje. Pastarasis kai kuriais požvilgiais yra pernelyg panašus į Šventojo Rašto pasakojimą, bet kai kuriais – perdėm skirtingas. | | 6 | Pr 6,14: ... iš gofero medžių: nežinomas medis, tik vieną kartą minimas Šventajame Rašte. Goferas yra tik jo hebrajiškas pavadinimas. | | 7 | Pr 6,15: Nojaus arkos matmenys buvo maždaug 156 m ilgio, 26 m pločio, ir 16 m aukščio. Gilgamešo epo pasakojime arka buvo kubo formos: ilgis, plotis ir aukštis buvo 120 uolekčių – apie 60 m. | | 8 | Pr 6,16: Stoglangis: hebrajiškas žodis sohar tik vieną kartą tepasirodo Šventajame Rašte ir verčiamas stoglangis, arba stogas. Turbūt juo ženklinama atvira vieta prie pat arkos viršaus orui ir šviesai įleisti. | | | | | Bibliografiniai duomenys: | ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >> |
| Pradžios knyga | Skyrius: | | 6 | |
|
|
|
|
