Jokūbo testamentas

¹ Juozapas metėsi savo tėvui ant veido, jį bučiavo ir verkė. ² Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė išbalzamuoti jo tėvą, ir gydytojai išbalzamavo Izraelį. ³ Tam jie paskyrė keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko pareikalauja išbalzamavimas. Ir egiptiečiai jo gedėjo septyniasdešimt dienų.

⁴ Pasibaigus gedulo metui, Juozapas kreipėsi į faraono dvariškius, sakydamas: „Jei aš randu malonę jūsų akyse, prašyčiau perduoti faraonui šį mano prašymą: ⁵ 'Mano tėvas prisaikdino mane, tardamas: 'Aš mirštu, turi mane palaidoti kape, kurį sau išsikasiau Kanaano krašte!' Todėl prašom leisti man keliauti palaidoti savo tėvą. Paskui sugrįšiu'“. ⁶ Faraonas atsakė: „Keliauk ir palaidok savo tėvą taip, kaip jis tave prisaikdino padaryti“.

⁷ Taigi Juozapas iškeliavo savo tėvo palaidoti. Drauge su juo keliavo visi faraono pareigūnai – jo dvaro seniūnai ir Egipto krašto didžiūnai, ⁸ visa Juozapo šeimyna – jo broliai ir jo tėvo šeimyna. Vien tik jų mažyliai, avių kaimenės ir galvijų bandos pasiliko Gošeno žemėje. ⁹ Ir vežimai, ir raiteliai keliavo su juo. Susidarė labai didelė palyda. ¹⁰ Atvykus prie Goren–haAtado^[i1], esančio anapus Jordano, jie ten kėlė labai didelį ir iškilmingą apraudojimą, o Juozapas savo tėvo gedulo laikėsi septynias dienas. ¹¹ Kanaaniečiai, krašto gyventojai, matydami gedulo iškilmes prie Goren-haAtado, sakė: „Tai turi būti skaudus gedulas egiptiečiams“. Todėl ta vieta buvo pavadinta Abel-Mizrajimu. Ji yra anapus Jordano.

¹² Taigi {Jokūbo} sūnūs padarė tėvui taip, kaip jis buvo jiems įsakęs. ¹³ Jie nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo Machpelos lauko, esančio prie Mamrės, oloje, – lauko, kurį kapo vietai Abraomas nupirko iš hetito Efrono. ¹⁴ Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą drauge su broliais ir visais, su juo keliavusiais jo tėvo palaidoti.

Brolių prašymas atleisti

¹⁵ Juozapo broliai, matydami mirusį tėvą, pradėjo baimintis: „Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir panorės mums atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėme?“ ¹⁶ Jie užkalbino Juozapą, sakydami: „Prieš mirdamas, mūsų tėvas paliepė: ¹⁷ Sakykite Juozapui: 'Aš prašau tave atleisti nusikaltimą ir nuodėmę savo broliams, kurie taip nedorai su tavimi pasielgė'. Taigi dabar prašome atleisti tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą!“ Jiems taip bekalbant, Juozapas apsiverkė. ¹⁸ Tada pradėjo verkti ir jo broliai, parpuolė prieš jį ir sakė: „Mes esame tavo vergai!“ ¹⁹ Bet Juozapas jiems atsakė: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje? ²⁰ Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių, kaip jis šiandien ir daro. ²¹ Taigi būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius“. Taip maloniai jiems kalbėdamas, jis juos įtikino.

²² Juozapas pasiliko Egipte drauge su savo tėvo šeimyna. Juozapas susilaukė šimto dešimties metų. ²³ Jis matė trečios kartos Efraimo vaikus; ir Manaso sūnaus Machiro vaikai gimė ant Juozapo kelių.

Juozapo mirtis

²⁴ Po kurio laiko Juozapas tarė savo broliams: „Aš mirštu, bet Dievas tikrai aplankys jus ir išves jus iš šio krašto į kraštą, kurį jis pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui“. ²⁵ Tuomet Juozapas prisaikdino Izraelio sūnus, tardamas: „Po Dievo aplankymo^[i2] pasiimkite iš čia mano kaulus“.

²⁶ Juozapas mirė būdamas šimto dešimties metų; jis buvo išbalzamuotas ir paguldytas į karstą Egipte.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>