Jokūbo testamentas 1 Jokūbas pasišaukė savo sūnus ir jiems tarė: „Burkitės aplink, kad galėčiau jums pasakyti, kas jus ištiks ateities dienomis. 2 Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio. 3 Tu, Reubenai, esi mano pirmagimis, mano jėga ir pirmasis mano vyriškumo vaisius, pranašus savo vieta, pranašus galia! 4 Ūmus kaip vanduo, nebebūsi daugiau pranašus, nes įlipai į savo tėvo lovą ir užsitraukei nemalonę. Jis lipo į mano guolį![i1] 5 Simeonas ir Levis yra broliai, jų peiliai[i2] – smurto ginklai. 6 Tenedalyvauja mano siela jų taryboje, tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę, nes kai jie įniršta, žudo vyrus, ir kai jiems malonu, luošina jaučius. 7 Tebūna prakeiktas jų įniršis, nes jis yra nuožmus, ir jų pyktis, nes jis yra žiaurus! Padalysiu juos Jokūbe, išblaškysiu juos Izraelyje. 8 Judai, tavo broliai girs tave; tavo ranka visad ant priešų sprando, – sūnūs tavo tėvo tau lenksis. 9 Judas yra tarsi jaunas liūtas; nuo grobio pakilai, mano sūnau! Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas, tarsi žvėrių karalius – kas galėtų drįsti jį prikelti? 10 Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso, – tada jam turės paklusti tautos.[i3] 11 Judas riša savo asiliuką prie vynmedžio, savo asilės jauniklį prie rinktinio vynmedžio; jis skalbia savo apdarą vyne, savo skraistę vynuogių sunkoje.[i4] 12 Jo akys yra tamsesnės negu vynas, o jo dantys baltesni negu pienas. 13 Zebulunas kursis palei jūrą ir taps prieglobsčiu laivams, o jo riba bus prie Sidono. 14 Issacharas yra stiprus asilas, prigludęs tarp avidžių. 15 Pamatęs, kaip gera būti sėsliam ir kaip smagus buvo kraštas, jis palenkė savo petį naštai ir pasidarė lažo vergu. 16 Danas valdys[i5] savo žmones kaip vieną Izraelio giminių. 17 Danas bus pakelės žaltys, prie tako angis, taip įkertanti į kulną arkliui, kad jo raitelis krinta žemėn atbulas. 18 {Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!} 19 Gadas[i6] bus puolamas užpuolikų, betgi jis duos jiems į kulnus. 20 Ašero maistas bus gausus, jis tieks karališkų skanėstų. 21 Naftalis yra į laukus paleista stirna, vedanti puikius stirniukus. 22 Juozapas yra vaisinga šaka – vaisinga šaka prie šaltinio; jo atžalos perlipa per mūrą. 23 Lankininkai piktai jį užpuolė; šovė į jį ir jį labai kamavo. 24 Tačiau jo lankas liko įtemptas ir jo ginklai buvo tvirti, padedant Jokūbo {Dievo}, Galingojo, rankoms, dėl Ganytojo, Izraelio Uolos, – 25 [i7]tavo tėvo Dievo, kuris padės tau, Visagalio, kuris teiks tau palaiminimus aukštojo dangaus, palaiminimus po žeme slypinčios bedugnės, palaiminimus krūtų ir įsčių. 26 Tavo tėvo palaiminimai yra tvirtesni už palaiminimus amžinųjų kalnų – pranoksta palaiminimus mano protėvių. Tepasilieka jie ant Juozapo galvos, ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių! 27 Benjaminas yra plėšrus vilkas: rytą jis ryja laimikį, o vakare dalija grobį“. Jokūbo atsisveikinimas ir mirtis 28 Visi šie yra dvylika Izraelio giminių ir tapo tuo, ką jų tėvas pasakė jiems, kai juos palaimino, teikdamas kiekvienam jų būdingą palaiminimą. 29 Tada jiems įsakė, tardamas: „Aš tuojau būsiu paimtas pas savo giminę. Palaidokite mane su mano protėviais – oloje, kuri yra hetito Efrono lauke, – 30 oloje, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte, – lauke, kurį Abraomas nupirko iš hetito Efrono kaip kapo vietą. 31 Abraomas ir jo žmona Sara ten buvo palaidoti, Izaokas ir jo žmona Rebeka ten buvo palaidoti, ir ten aš palaidojau Leą. 32 Laukas ir ola, esanti jame, buvo nupirkti iš hetitų“. 33 Jokūbas, užbaigęs nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo suvienytas su savo gimine. | 
