| Pr 42 | 1 Jokūbas, sužinojęs, kad Egipte esama grūdų atsargų, tarė savo sūnums: „Dėl ko dairotės vieni į kitus? 2 Aš girdėjau, – jis tęsė, – kad Egipte esama grūdų atsargų. Nueikite tenai ir nupirkite grūdų mums, kad išliktume gyvi ir nemirtume“. 3 Tada dešimt Juozapo brolių nuėjo į Egiptą grūdų pirkti. 4 Betgi Juozapo brolio Benjamino jis su broliais neišsiuntė, nes bijojo, kad jį gali ištikti nelaimė. 5 Taigi Izraelio sūnūs buvo tarp atėjusiųjų į Egiptą pirkti grūdų, nes badas buvo pasiekęs Kanaano kraštą. 6 Juozapas buvo krašto valdytojas. Jis pardavinėjo grūdus visiems krašto žmonėms. Ir Juozapo broliai atėjo, lenkdamiesi jam lig pat žemės. 7 Pamatęs savo brolius, Juozapas juos pažino, bet elgėsi su jais kaip svetimas ir šiurkščiai kalbėjo. „Iš kur jūs atėjote?“ – klausė. Jie atsakė: „Iš Kanaano krašto maisto pirkti“. 8 Nors Juozapas savo brolius ir buvo atpažinęs, bet jie jo nepažino. 9 Prisimindamas ir sapnus, kuriuos buvo apie juos sapnavęs, Juozapas jiems tarė: „Jūs esate šnipai. Atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!“ – 10 „O ne, mūsų viešpatie, – jie sakė, – tavo tarnai iš tikrųjų atėjo maisto nusipirkti. 11 Mes visi esame to paties vyro sūnūs; mes esame dori žmonės. Tavo tarnai niekad nebuvo šnipai“. 12 Bet jis jiems atsakė: „Netiesa! Jūs atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!“ 13 Jie tvirtino: „Mes, tavo tarnai, esame dvylika brolių, sūnūs vieno vyro Kanaano krašte. Tikėk mumis, jauniausias dabar yra su mūsų tėvu, o vieno nebėra“. 14 Bet Juozapas jiems sakė: „Kaip jums sakiau, taip ir yra: jūs esate šnipai! 15 Štai kaip jūs būsite ištirti: kol neateis čia jūsų jauniausias brolis, prisiekiu faraono gyvybe, jūs neišeisite iš šios vietos! 16 Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti jūsų brolio, o tuo tarpu likusieji bus uždaryti į kalėjimą, kol bus ištirti jūsų žodžiai, ar tai, ką sakėte, yra tiesa, ar ne. Kitaip, prisiekiu faraono gyvybe, jūs iš tikrųjų esate šnipai!“ 17 Paskui jis įkalino juos sargybos name trims dienoms. 18 Trečią dieną Juozapas jiems tarė: „Darykite, ką sakau, ir išliksite gyvi, nes aš bijau Dievo. 19 Jei esate dori žmonės, tepasilieka sargybos name, kur esate įkalinti, vienas iš jūsų brolių. O likusieji eikite, neškitės namo grūdus savo badaujančioms šeimynoms 20 ir atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, idant būtų patvirtinti jūsų žodžiai ir jūs nemirtumėte“. Jie sutiko tai padaryti, 21 sakydami vieni kitiems: „Vargas mums! Esame baudžiami už savo brolį. Matėme jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome klausytis. Todėl šis skausmas mus ir užgriuvo“. 22 Tuomet Reubenas prabilo ir jiems pasakė: „Argi neįspėjau jūsų nedaryti nieko bloga berniukui? Bet jūs nenorėjote klausyti! Dabar reikia atsiskaityti už jo kraują“. 23 Jie nežinojo, kad Juozapas juos suprato, nes jis su jais kalbėjosi per vertėją. 24 Nuo jų nusigręžęs, jis verkė. Kai pajėgė vėl su jais kalbėtis, jis paėmė iš jų Simeoną ir paliepė jį surišti jų akyse. 25 Tada Juozapas įsakė pripildyti jų maišus grūdų, sugrąžinti kiekvieno vyro pinigus į jo maišą ir aprūpinti juos maistu kelionei. Taip ir buvo jiems padaryta. 26 Užkėlę ant asilų savo grūdus, jie iš ten iškeliavo. 27 [i1]Kai nakties užeigoje vienas jų atrišo savo krepšį duoti pašaro asilui, pamatė pačiame jo viršuje savo pinigus. 28 „Mano pinigai man sugrąžinti, – šaukė jis savo broliams, – žiūrėkite, jie mano krepšyje!“ Jiems nusmelkė per širdį. Drebėdami vienas kitą klausė: „Kas gi tai yra, ką Dievas mums padarė?“ 29 Parėję į Kanaano kraštą pas savo tėvą Jokūbą, jie papasakojo jam visa, kas jiems buvo atsitikę, sakydami: 30 „Ano krašto valdovas kalbėjo su mumis šiurkščiai ir apkaltino mus šnipinėjimu krašte. 31 Bet mes jam sakėme: 'Esame dori žmonės, mes niekad nešnipinėjome! 32 Mes esame dvylika brolių, sūnūs savo tėvo. Vieno nebėra, o jauniausiasis dabar yra su mūsų tėvu Kanaano krašte'. 33 Tada ano krašto valdovas mums pasakė: 'Šitaip aš sužinosiu, kad jūs esate dori žmonės: palikite vieną savo brolį su manimi, imkitės grūdų savo badaujančioms šeimynoms ir eikite namo. 34 Atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, kad žinočiau, jog jūs esate dori žmonės, o ne šnipai. Tuomet aš grąžinsiu jums jūsų brolį, ir galėsite laisvai keliauti po kraštą'“. 35 Išpildami maišus, jie kiekvienas rado maiše savo pinigus! Pamatę savo pinigų maišelius, jie ir jų tėvas nusigando. 36 Jų tėvas Jokūbas jiems tarė: „Jūs man vis atimate vaikus: nebėra Juozapo, nebėra Simeono, norite atimti ir Benjaminą. Visa tai turi mane ištikti!“ 37 Tuomet Reubenas savo tėvui tarė: „Galėsi užmušti abu mano sūnus, jei aš neparvesiu jo atgal pas tave. Duok jį į mano rankas, ir aš parvesiu jį atgal pas tave“. 38 Bet tėvas atsakė: „Mano sūnus negali eiti su jumis, nes jo brolis yra miręs ir tik jis vienas tėra likęs. Jeigu ištiktų jį nelaimė jūsų kelionėje, jūs nustumtumėte mano žilą galvą iš širdgėlos į Šeolą“. |
