^1 [i1]ai Juozapas buvo nuvestas į Egiptą, iš ten atvedusių išmaeliečių jį nupirko Potifaras – egiptietis, faraono pareigūnas, sargybos viršininkas. ² Kadangi VIEŠPATS buvo su Juozapu, jam labai sekėsi. Jį egiptietis šeimininkas priskyrė prie savo namiškių. ³ Kai šeimininkas pamatė, kad VIEŠPATS buvo su juo ir visa, ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme, ⁴ Juozapas rado malonę jo akyse ir tapo jo asmenišku tarnu. Ilgainiui jis padarė jį savo namų užvaizdu ir patikėjo jam visa, ką turėjo. ⁵ Nuo to laiko, kai šeimininkas padarė jį užvaizdu savo namų ir viso, ką turėjo, VIEŠPATS laimino egiptiečio namus dėl Juozapo. Iš tikrųjų VIEŠPATIES palaima lydėjo visa, ką jis turėjo ir namie, ir laukuose. ⁶ Pavedęs Juozapui visa, ką turėjo, su Juozapu prie savęs, jis pats niekuo nebesirūpino, tik savo valgiu.

O Juozapas buvo dailiai nuaugęs ir gražus. ⁷ Po kiek laiko jo šeimininko žmona užmetė akį į Juozapą ir jam tarė: „Pagulėk su manimi“. ⁸ Jis atsisakė. „Štai, – jis tarė savo šeimininko žmonai, – man esant čia, mano šeimininkas niekuo nesirūpina namuose. Sudėjo man į rankas visa, ką turi. ⁹ Šiuose namuose jis nėra viršesnis už mane, nėra nieko, kas nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaipgi aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ ¹⁰ Nors ji meilinosi Juozapui diena iš dienos, jis nesutiko su ja pagulėti ar su ja bendrauti. ¹¹ Tačiau vieną dieną, jam atėjus į namus atlikti savo darbų, viduje nesant kitų namiškių, ¹² ji įsikibo į jo drabužį, sakydama: „Pagulėk su manimi!“ Bet jis ištrūko ir išbėgo laukan, palikdamas savo drabužį jos rankoje. ¹³ Kai ji pamatė, kad jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, išbėgo laukan, ¹⁴ susišaukė savo tarnus ir jiems sakė: „Tik pasižiūrėkite! Atvedė pas mus hebrajų mums įžeisti! Jis įsibrovė pas mane su manimi pagulėti, bet aš šaukiau kiek galėdama. ¹⁵ Išgirdęs mane klykiant visu balsu, jis paliko savo drabužį prie manęs, atsitraukė ir išbėgo laukan“.

¹⁶ Drabužį ji pasidėjo prie savęs, kol parėjo namo jo šeimininkas. ¹⁷ Tuomet ji papasakojo jam tą patį, sakydama: „Tas hebrajus vergas, kurį tu pas mus atvedei, įsibrovė manęs įžeisti, ¹⁸ bet kai aš tik pakėliau balsą ir pradėjau šaukti, jis paliko savo drabužį prie manęs ir išbėgo laukan“.

¹⁹ Kai jo šeimininkas išgirdo savo žmoną sakant: „Taip ir taip su manimi pasielgė tavo tarnas“ , – jis užsidegė pykčiu. ²⁰ Šeimininkas Juozapą suėmė ir įmetė į kalėjimą, kuriame buvo laikomi karaliaus kaliniai. Bet net tame kalėjime esant, ²¹ VIEŠPATS buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis. ²² Kalėjimo viršininkas atidavė į Juozapo rankas visus tame kalėjime esančius kalinius. Ir kas tik ten buvo reikalinga atlikti, per jį buvo padaryta. ²³ Kadangi VIEŠPATS buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>