BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 25 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pradžios knygaSkyrius: 32

 Pradžios knyga
  
Pr 32

1 Pakilęs anksti rytojaus rytą, Labanas išbučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Tada Labanas leidosi kelionėn namo. 2 Ir Jokūbas tęsė savo kelionę. Jį pasitiko Dievo angelai. 3 Juos pamatęs, Jokūbas tarė: „Tai yra Dievo stovykla!“ Užtat jis tą vietą pavadino Mahanajimais.[i1]

Jokūbas siunčia pasiuntinius pas Esavą

4 Jokūbas pasiuntė pirm savęs pasiuntinius pas savo brolį Esavą į Seiro kraštą, Edomo laukus, 5 ir jiems įsakė, tardamas: „Mano viešpačiui Esavui taip kalbėsite: 'Taip kalbėjo tavo tarnas Jokūbas. Aš gyvenau kaip ateivis su Labanu ir užsibuvau ten iki šiol. 6 Aš įsigijau galvijų, asilų, avių kaimenių, tarnų ir tarnaičių. Aš siunčiu šią žinią savo viešpačiui, idant rasčiau malonę tavo akyse'“.

7 Pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami: „Nuėjome pas tavo brolį Esavą. Jis pats, lydimas keturių šimtų vyrų, ateina tavęs pasitikti“. 8 Jokūbas labai nusigando. Nerimaudamas jis padalijo žmones, esančius su juo, avių kaimenes bei galvijų bandas ir kupranugarius į dvi stovyklas, 9 galvodamas: „Jei Esavas užpultų ir sunaikintų vieną stovyklą, tuomet kita stovykla pabėgs“.

10 Tuomet jis meldėsi: „Dieve mano tėvo Abraomo ir Dieve mano tėvo Izaoko, – VIEŠPATIE, kuris man sakei: 'Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę, ir aš tau būsiu geras'. 11 Nesu vertas visos tos ištikimos meilės ir visos tos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas. 12 Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos – Esavo rankos, nes aš jo bijau! Nes aš bijau, jis ateis ir parblokš mane, išžudys motinas ir vaikus. 13 Betgi tu pats pasakei: 'Aš tau būsiu labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti'“.

14 Praleidęs tenai tą naktį, jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui Esavui: 15 du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų, 16 trisdešimt žindančių kupranugarių su jų jaunikliais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų. 17 Juos perdavė į savo tarnų rankas, būrį po būrio, ir tarnams tarė: „Eikite pirma manęs, bet laikykitės atstumo tarp būrių“. 18 O ėjusiam priekyje jis nurodė: „Kai mano brolis Esavas sutiks tave ir paklaus: 'Kieno tu? Kur keliauji? Kieno visa tai, ką tu varai?' – 19 tuomet tu atsakysi: 'Jie priklauso tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, kurią jis siunčia mano viešpačiui Esavui. Be to, jis ir pats mums iš paskos ateina'“. 20 Lygiai taip pat jis įsakė ir antrajam, ir trečiajam, ir visiems, variusiems būrius: „Jūs tą patį sakysite Esavui, kai jį sutiksite. 21 Būtinai pridėkite: 'Be to, pats tavo tarnas Jokūbas ateina paskui mus'“. Mat jis galvojo: „Jei aš suminkštinsiu jį iš anksto dovana ir tada jam pasirodysiu, galbūt jis man atleis“. 22 Taigi dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko stovykloje.

Imtynės su Angelu

23 Tą pačią naktį jis atsikėlė ir, pasiėmęs abi savo žmonas drauge su dviem savo tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido Jaboko brastą. 24 Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno taip pat visa, ką turėjo. 25 Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras[i2] grūmėsi su juo iki pat aušros. 26 Tas vyras, matydamas, kad negali jo įveikti, taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. 27 Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“. 28 O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ „Jokūbas“ , – jis atsakė. 29 Anas tarė: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis,[i3] nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“. 30 Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Tai pasakęs, jis tenai jį palaimino.

31 Jokūbas tat pavadino tą vietą Penieliu,[i4] tardamas: „Juk aš mačiau Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota. 32 Saulė tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas, praėjo Penuelį. 33 Todėl iki šios dienos izraeliečiai nevalgo išijo raumens, esančio šlaunies įduboje, nes anas sudavė Jokūbui į šlaunies įdubą prie išijo raumens.

  
Išnašos:
1Pr 32,3: Mahanajimai: miestas Gileade (žr. Joz 13,26.30; 21,38; 2 Sam 2,8 ir t.t.). Hebrajiškasis vardas yra žodžio mahane dviskaita, t. y. Dvi stovyklos.
2Pr 32,25: ... kažkoks vyras: Viešpats žmogaus pavidalu. Žr. 29-33 eilutes.
3Pr 32,29: : pirmoji hebrajiškojo Jisrael{io} vardo dalis siejama su veiksmažodžiu sarita, t.y. tu ėmeisi, o antroji su pirmuoju El{ohim}, t. y. Dievas, žodžio skiemeniu. Žr. Oz 12,5.
4Pr 32,31: Peni-El{is}: žodžio Penuel{is} variantas (žr. 32-ąją eilutę); vardas miesto ant šiaurinio Jaboko upės kranto Gileade (žr. Ts 8,8-9.17; 1 Kar 12,25). Vardas Peniel reiškia Dievo veidą... . mano gyvybė buvo apsaugota: žr. Pr 16,13 paaiškinimą.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pradžios knygaSkyrius: 32