| Pr 31 | Jokūbo pabėgimas iš Harano 1 Jokūbas nugirdo Labano sūnų kalbas: „Jokūbas paėmė visa, kas priklausė mūsų tėvui, ir susikrovė visą šį turtą iš to, kas turėtų priklausyti mūsų tėvui“. 2 Be to, Jokūbas matė, kad ir Labanas nebesielgė su juo taip palankiai kaip anksčiau. 3 Tada VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų kraštą, į savo gimtinę. Aš būsiu su tavimi“. 4 Taigi Jokūbas išsikvietė Rachelę ir Leą į laukus, kur buvo jo kaimenė, 5 ir joms pasakė: „Aš matau, kad jūsų tėvas nebesielgia su manimi taip palankiai kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi. 6 Jūs gerai žinote, kad aš tarnavau jūsų tėvui visomis savo išgalėmis, 7 nors jūsų tėvas dešimt kartų mane apgavo ir man algą pakeitė, bet Dievas neleido jam manęs nuskriausti. 8 [i1]Jei jis sakė: 'Taškuotieji bus tau alga', – tuomet visa kaimenė vedė taškuotus, o jei jis sakė: 'Dryžuotieji bus tau alga', – tuomet visa kaimenė vedė dryžuotus. 9 Dievas tat atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir jas atidavė man. 10 Kartą, kaimenių kergimo metu, sapne staiga pakėliau akis ir mačiau, kad ožiai kaimenėje, kai jie poravosi, buvo dryžuoti, taškuoti ir margi. 11 Tuomet Dievo angelas sapne man tarė: 'Jokūbai', o aš atsiliepiau: 'Aš čia!' 12 O jis tęsė: 'Prašyčiau pakelti akis ir įsidėmėti, kad visi ožiai kaimenėje, kai jie poruojasi, yra dryžuoti, taškuoti ir margi, nes aš mačiau visa, ką tau darė Labanas. 13 Aš esu Dievas, kuris pasirodė tau Bet–Elyje, kur tu patepei paminklinį akmenį ir padarei man įžadą. Dabar tat palik tuojau pat šį kraštą ir grįžk į savo gimtinę'“. 14 Tuomet Rachelė ir Lea, atsakydamos jam, paklausė: „Argi mes dar turime dalį ar paveldą savo tėvo namuose? 15 Argi jis nelaiko mūsų svetimomis? Juk jis ne tik mus pardavė, bet ir už mus gautus pinigus surijo![i2] 16 Tikrai visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Tat daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė“. 17 Tada Jokūbas užsodino savo vaikus ir žmonas ant kupranugarių, 18 suvarė visus savo gyvulius, pasiėmė visą savo sukauptą nuosavybę – visus gyvulius, įsigytus Padan–Arame, – ir pakilo eiti pas savo tėvą Kanaano krašte. 19 O Labanas buvo išėjęs avių kirpti. Rachelė tuo metu pasivogė savo tėvo šeimos dievus.[i3] 20 Jokūbas apgavo[i4] aramietį Labaną, neišsiduodamas jam, kad ketina bėgti. 21 Taigi jis išbėgo su viskuo, ką turėjo. Pakilo ir, persikėlęs per Eufratą, pasisuko Gileado kalnų link. Labanas vejasi Jokūbą 22 Trečią dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo. 23 Pasiėmęs tat savo brolius, jis vijosi jį septynias dienas[i5] ir prisivijo Gileado kalnuose. 24 Bet Dievas atėjo pas aramietį Labaną naktį per sapną ir jį įspėjo: „Saugokis, negrasink Jokūbui!“ 25 Kai Labanas užklupo Jokūbą, Jokūbo palapinė buvo pastatyta aukštumose. Ir Labanas su broliais pasistatė savo palapines ten pat, Gileado kalnuose. 26 „Ką tu padarei, – tarė Labanas Jokūbui, – mane apgavai ir mano dukteris tarsi kalaviju pasigrobei į nelaisvę?![i6] 27 Dėl ko taip slapčia išbėgai, mane apkvailinai ir man nepasakei? Aš būčiau išleidęs tave su švente ir dainomis, su būgnelių žvangučiais ir arfomis. 28 Tu neleidai išbučiuoti man net savo sūnų ir savo dukterų! Pasielgei tikrai kvailai! 29 Aš turiu galią jums visiems žalos padaryti, bet tavo tėvo Dievas vakar naktį man pasakė: 'Saugokis, negrasink Jokūbui!' 30 Na tiek to, suprantu, tu turėjai iškeliauti, nes buvai labai pasiilgęs tėvo namų, bet kodėl tu pavogei mano dievus?“ 31 Jokūbas Labanui atsakė: „Dėl to, kad bijojau, nes maniau, jog jėga atimsi iš manęs savo dukteris. 32 Bet tas, pas ką savo dievus atrasi, neišliks gyvas! Mūsų giminių akivaizdoje parodyk tai, kas pas mane tau priklauso, ir pasiimk!“ Mat Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pasivogusi tuos dievus. 33 Labanas tat įėjo į Jokūbo palapinę, į Leos palapinę ir dviejų tarnaičių palapines, bet jų nerado. Jis išėjo iš Leos palapinės ir įėjo į Rachelės palapinę. 34 O Rachelė, paėmusi dievus, sudėjo juos į kupranugario balną ir ant jų atsisėdo. Labanas išieškojo visą palapinę, bet jų nesurado, 35 nes ji savo tėvui sakė: „Tenepyksta mano viešpats, kad aš negaliu prieš tave atsistoti, nes mane užklupo mėnesinės“. Taigi jis ieškojo, bet savo šeimos dievų nesurado. 36 Dabar Jokūbas įniršo ir pradėjo bartis ant Labano. Jokūbas Labanui sakė: „Kuo aš nusikaltau? Kur mano nuodėmė, kad mane taip įkandin vijaisi? 37 Nors tu ir visus mano daiktus išknisai, ką gi iš savo šeimos daiktų suradai? Padėk čia tai prieš mano gimines ir prieš tavo gimines, idant jie išspręstų mudviejų bylą. 38 Per tuos dvidešimt metų, kai buvau po tavimi, tavo avys ir ožkos niekad nepersileido, ir aš nė sykio nesivaišinau tavo kaimenių avinu. 39 [i7]Aš niekad nenešiau tau žvėrių sudraskytų gyvulių: aš pats pakėliau nuostolį. Tu iš manęs išieškojai, nesvarbu, ar tai buvo pagrobta dieną, ar buvo tai pagrobta naktį. 40 Taip būdavo su manimi: dieną mane pribaigdavo kaitra, o naktį šaltis, negalėdavau sudėti akių. 41 Per tuos dvidešimt metų, kai buvau su tavimi, keturiolika metų aš tarnavau tau už tavo dvi dukteris, šešerius už tavo kaimenę, nes tu dešimt kartų pakeitei man algą. 42 Jeigu mano tėvo Dievas, Dievas Abraomo ir Izaoko Baimė, nebūtų buvęs su manimi, tuščiomis rankomis tu mane būtumei išleidęs. Dievas matė mano sunkią būklę ir mano rankų triūsą. Užtat praėjusią naktį tave sudraudė“. Jokūbo ir Labano sandora 43 [i8]Labanas, atsakydamas Jokūbui, tarė: „Dukterys yra mano dukterys, vaikai yra mano vaikai, kaimenės yra mano kaimenės, – visa, ką matai, man priklauso. Betgi ką aš galiu su jomis ar su vaikais, kuriuos jos pagimdė, šiandien daryti? 44 Dabar tad eikš, sudarykime sandorą, tu ir aš, – tebūna ji mano ir tavo liudytojas“. 45 Tuomet Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą. 46 O savo giminėms Jokūbas sakė: „Parinkite akmenų!“ Pririnkę akmenų, jie padarė iš jų kauburį ir prie to kauburio laužė duoną. 47 Labanas jį pavadino Jegar-Sahaduta,[i9] bet Jokūbas pavadino jį Gal-Edu. 48 „Šis kauburys, – tarė Labanas, – nuo šiandien bus tavo ir mano liudytojas“. Todėl jis buvo pavadintas Gal–Edu – 49 taip pat ir Mizpa,[i10] nes jis sakė: „Teprižiūri VIEŠPATS mano ir tavo {sandorą}, kai mes vienas kito nematysime. 50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar kitas moteris, be mano dukterų, – nors ir nebūtų liudytojo su mumis, – atsimink, kad pats Dievas bus mano ir tavo liudytojas“. 51 Labanas tarė Jokūbui: „Štai šis yra kauburys ir šis yra paminklas, kurį aš pastačiau tarp tavęs ir savęs. 52 Šis kauburys yra liudytojas ir šis paminklas yra liudytojas, kad nei aš žengsiu toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš tave, nei tu žengsi toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš mane, norėdamas pikta daryti. 53 Tegu būna Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, – jų tėvų Dievas, – mūsų teisėjas“. Jokūbas tat prisiekė savo tėvo {Dievu} Baime. 54 Tuomet Jokūbas paaukojo atnašą ant kalno ir pakvietė savo gimines pasidalyti valgiu. Jie dalijosi valgiu ir praleido naktį kalnuose. |
