Saliamono patarlių tikslas 1 [i1]Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės. 2 Kad žmonės brangintų išmintį ir pamokymą,[i2] suvoktų prasmingus posakius, 3 pratintųsi išmintingai elgtis būdami teisūs, teisingi ir dori; 4 kad neišmanėliai[i3] būtų pamokyti sumanumo, jauni žmonės žinojimo ir apdairumo. 5 Išmintingas žmogus, jų klausydamasis, mokysis, o protingas žmogus išmoks gebėjimo 6 suprasti patarlę ir palyginimą, išminčių posakius ir mįsles. 7 Pagarbi VIEŠPATIES baimė[i4] yra žinojimo pradžia; kvailieji niekina išmintį ir pamokymą. Nedorų žmonių kelias: gobšumas ir smurtas 8 Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo, neatmesk savo motinos žodžių. 9 Jie bus tavo galvai grakštus vainikas, karoliai tavo kaklui. 10 Mano vaike, jei tave nusidėjėliai viliotų, neklausyk. 11 Jei sakytų: „Eikš su mumis, surenkime kruvinas pasalas, spęskime juokais spąstus nekaltiems! 12 Prarykime juos gyvus, kaip daro Šeolas, žydint gyvenimui, tarsi žengiančius į duobę. 13 Pasiimsime visokių brangių daiktų, prisikrausime savo namus grobio. 14 Susiek savo likimą su mumis, visi turėsime vieną bendrą piniginę!“ 15 Mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus, 16 nes jų kojos bėga į pikta, jie skuba kraujo išlieti. 17 Juk veltui skleistum tinklą, kai paukštis tai mato, 18 [i5]tačiau jie rengia sau kruvinas pasalas, spendžia spąstus savo gyvasčiai! 19 Toksai likimas visų gobšų, pasigviešusių neteisingos naudos; ji atima gyvastį žmogaus, kuris ją ima. Išmintis įspėja 20 [i6]Išmintis garsiai šaukia gatvėje, aikštėse kelia balsą. 21 Prie judriausių gatvės kampų ji šaukia, prie įėjimo vartų ir mieste ji kalba: 22 „Kaip ilgai, neišmanėliai, būsite tokie nemokšos? Kaip ilgai šaipūnai mėgausis pašaipomis ir kvailieji nekęs žinojimo? 23 Būkite atidūs mano įspėjimui! Štai išliesiu jums savo dvasią, atversiu jums savo žodžius. 24 Kadangi jūs mane atmetėte, kai šaukiau, nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką; 25 kadangi paniekinote bet kokį mano patarimą, nepaisėte jokio mano įspėjimo, 26 aš savo ruožtu juoksiuos, kai ištiks jus nelaimė, tyčiosiuos, kai užklups jus baimė. 27 Kai baimė užklups jus kaip audra ir nelaimė ištiks jus kaip viesulas. 28 [i7]Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsiliepsiu; uoliai manęs ieškos, bet manęs nesuras. 29 Kadangi jie nekentė žinojimo ir neįsigijo pagarbios VIEŠPATIES baimės, 30 nenorėjo jokio mano patarimo ir nekentė mano įspėjimų, 31 [i8]užtat jie valgys savo kelio vaisius ir bus savo kėslų pasotinti. 32 Juk užgaidos pražudo neišmanėlius ir pasitenkinimas savimi sunaikina kvailius. 33 Bet manęs klausantieji saugiai gyvens, nevargins jų nelaimės baimė. |