Izraelis bus atkurtas 1 [i1]O vis dėlto Izraelio vaikų skaičius bus kaip jūros smiltys, kurių neįmanoma nei paseikėti, nei suskaičiuoti. Vis dėlto, užuot jiems sakius: „Jūs nesate mano tauta!“ – jiems bus sakoma: „Gyvojo Dievo vaikai“. 2 Judo žmonės ir Izraelio žmonės bus surinkti į viena, jie pasistatys sau vieną galvą ir užvaldys kraštą, nes Jezrėelio diena bus galinga. 3 Sakykite savo broliui: „Mano tauta“ ir savo seseriai: „Ta, kurios pasigailėta“. Neištikima Gomerė – neištikimas Izraelis 4 Kaltinkite savo motiną,[i2] kaltinkite, nes ji nėra mano žmona, o aš nesu jos vyras! Tepašalina nuo savo veido kekšystę ir iš savo krūtų tarpo svetimavimą. 5 Kitaip nuogai aš ją išrengsiu,[i3] paliksiu ją, kokia ji buvo gimimo dieną, padarysiu ją panašią į dykumą, paversiu ją tyrlaukiais ir leisiu jai mirti nuo troškulio. 6 Nei jos vaikų nepasigailėsiu, nes jie yra kekšystės vaikai. 7 Taip! Jų motina buvo kekšė, – ta, kuri juos pradėjo, gėdingai elgėsi. „Eisiu paskui savo meilužius[i4], – ji sakė, – nes iš jų gaunu savo duoną ir vandenį, savo vilnas ir linus, savo aliejų ir gėrimą“. 8 Todėl, tikėk manimi, erškėčiais aptversiu jos kelią ir sieną pastatysiu prieš ją, kad nebegalėtų surasti savo takų. 9 Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet jų nepasivys, ji ieškos jų, tačiau nesuras. Tuomet ji tars sau: „Eisiu, sugrįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes anuomet man buvo geriau negu dabar“. 10 Ji nežinojo, kad aš buvau tas, kuris davė jai grūdus, vyną ir aliejų, apipylė ją sidabru ir auksu, o jie tai išleido Baalui. 11 Todėl atsiimsiu[i5] savo grūdus laikui atėjus ir savo vyną jo metui atėjus; atimsiu savo vilnas ir linus, duotus jos nuogumui pridengti. 12 Dabar atidengsiu jos gėdą jos meilužių akyse, – iš mano rankos niekas jos neišgelbės. 13 Padarysiu galą visam jos džiaugsmui, – jos šventėms, jaunatims, šabams ir visoms jos iškilmių dienoms. 14 Nuniokosiu jos vynmedžius ir figas, apie kuriuos ji sakė: „Tai mano atlygis, kurį meilužiai man davė“. Paversiu juos brūzgynais, laukiniai žvėrys juos nuės. 15 Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams,[i6] kuriomis ji degino jiems smilkalus, kada, išsidabinusi auskarais ir puošmenimis, ėjo paskui savo meilužius ir mane pamiršo, – tai VIEŠPATIES žodis. Viešpaties meilė savo tautai 16 Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą[i7] ir prašnekinsiu jos širdį. 17 Ten jai atiduosiu jos vynuogynus, o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis. Ten ji man atsilieps kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kada išėjo iš Egipto žemės. 18 Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji vadins mane „Mano vyras“, ji niekuomet nebevadins manęs „Mano Baalas“.[i8] 19 Nuo jos lūpų pašalinsiu Baalų vardus, – jų vardais nebebus daugiau šaukiamasi. 20 Sudarysiu jiems tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų ir saugų atilsį. 21 Paimsiu tave sau žmona[i9] amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. 22 Paimsiu tave sau žmona ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra VIEŠPATS. 23 Tą dieną išklausysiu, – tai VIEŠPATIES žodis, – išklausysiu dangaus, o jie išklausys žemės. 24 Žemė išklausys grūdo, vyno ir aliejaus, o jie išklausys Jezrėelio. 25 Pasėsiu ją krašte sau pačiam, pasielgsiu gailestingai su Lo-Rūhama ir sakysiu tam, kuris Lo-Ammi: „Tu esi mano tauta“, jis atsakys: „Tu esi mano Dievas“. | 
