1 Efraimo žodis sukeldavo baimę, nes jis buvo galingas Izraelyje. Bet jis užsitraukė kaltę per Baalą ir numirė. 2 Dabar jie ir toliau nusideda, dirbdinasi sau liedinį, stabus iš savo sidabro, pagal savo supratimą, – visi jie tik meistrų darbas. „Aukokite jiems!“ – sako. Žmonės bučiuoja veršius! 3 Todėl jie bus kaip ryto debesis ar kaip anksti nukrintanti rasa, kaip nuo klojimo audros pagauti pelai ar kaip dūmas, kylantis pro langą. 4 Tačiau aš buvau VIEŠPATS, tavo Dievas, nuo dienų Egipto žemėje; nepažįsti kito Dievo, tik mane, be manęs, nėra kito gelbėtojo. 5 Aš maitinau tave dykumoje, sausros žemėje. 6 Kai aš juos maitinau, jie buvo sotūs. Sotūs jie buvo, bet jų širdis išpuiko, – todėl jie mane užmiršo. 7 Būsiu jiems kaip liūtas, tykosiu lyg leopardas prie kelio. 8 Pasitiksiu juos kaip jauniklių netekusi meška, suplėšysiu jų širdies dangą; ten rysiu juos kaip liūtė, tarsi laukinis žvėris juos draskysiu. 9 Sunaikinsiu tave, Izraeli! Kas tau gali padėti? 10 Kurgi nūn tavo karalius? Tegelbsti jis tave! Kur visuose tavo miestuose tavo valdovai, apie kuriuos sakei: „Duok man karalių ir didžiūnus!“? 11 Daviau tau karalių[i1] savo įniršiu, atėmiau jį savo pykčiu. 12 Efraimo kaltė surišta į ryšulį, jo nuodėmė apsaugon padėta. 13 Suremia jį gimdymo skausmai,[i2] bet jis neišmintingas sūnus, nes laiku nenori eiti ten, kur kūdikiai prasiveržia. 14 Ar išpirksiu juos iš Šeolo galios,[i3] ar atpirksiu juos iš mirties? O mirtie, kur tavo rykštės? O Šeole, kur tavo geluonis? Užuojautos nėra mano akyse! 15 Nors jis ir klestės tarp brolių, ateis rytys, VIEŠPATIES vėjo gūsis, kylantis iš dykumos, – nuseks jo šulinys, išdžius jo šaltinis. Atims iš jo iždo visa, kas brangu. | 
