| Neh 5 | Visuomeninės Nehemijo problemos 1 Tada kilo didelis žmonių, ypač jų žmonų, šauksmas prieš jų brolius žydus. 2 Kai kurie sakė: „Mūsų sūnų ir dukterų yra daug. Mes turime gauti grūdų, kad galėtume pavalgyti ir išliktume gyvi“. 3 Kiti sakė: „Mes turime užstatyti savo laukus, vynuogynus ir namus, kad gautume grūdų atsiginti nuo bado“. 4 Dar kiti sakė: „Mes turėjome skolintis pinigų, užstatydami savo laukus ir vynuogynus, mokėti karaliaus mokesčiams. 5 Mes esame tokie pat, kaip mūsų giminės, mūsų vaikai yra tokie pat, kaip jų vaikai, tačiau mes verčiame savo sūnus ir dukteris būti vergais. Kai kurios mūsų dukterys jau padarytos vergėmis. Mes esame bejėgiai, o mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems“. Nehemijas imasi priemonių 6 Išgirdus jų šauksmą ir skundus, mane apėmė didelis pyktis. 7 Apsvarstęs rūpestingai reikalą, apkaltinau didikus ir pareigūnus. Jiems tariau: „Visi jūs imate palūkanas iš savo giminių!“[i1] Sušaukęs didelę jų sueigą, 8 jiems tariau: „Mes darėme, ką galėjome, mūsų broliams žydams, parduotiems kitoms tautoms, išpirkti. Nejau dabar jūs parduodate savo brolius, kad mes turėtume juos išpirkti!“ Nerasdami žodžio atsakyti, jie tylėjo. 9 Tad aš tęsiau: „Tai, ką darote, nėra gera. Argi neturėtumėte elgtis bijodami savo Dievo, kad neduotumėte mūsų priešams, tautoms, progos mus išjuokti? 10 Be to, ir aš, ir mano broliai, ir mano tarnai esame paskolinę jiems pinigų ir grūdų. Liaukimės imti palūkanas! 11 Tuoj šiandien atiduokite jiems jų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus, namus ir palūkanas, kurias iš jų esate išreikalavę už pinigus, grūdus, vyną ir aliejų“. 12 Jie sutiko: „Sugrąžinsime viską ir nieko daugiau iš jų nereikalausime. Padarysime, kaip sakai“. Pasišaukęs kunigus, liepiau juos prisaikdinti, kad jie padarys, kaip buvo pažadėję. 13 Be to, iškračiau savo drabužių skreitą, tardamas: „Taip teiškrato Dievas iš namų ir nuosavybės kiekvieną, kuris nesilaikys šio pažado. Tebūna jie taip iškratyti ir tušti!“ O visa sueiga tarė: „Amen!“ ir pašlovino VIEŠPATĮ. Žmonės laikėsi šio pažado. Nehemijas neieško sau naudos 14 Be to, nuo tos dienos, kai buvau paskirtas būti jų valdytoju Judo krašte, – nuo dvidešimtųjų iki trisdešimt antrųjų karaliaus Artakserkso metų, iš viso per dvylika metų, – nei aš, nei mano broliai niekad nevalgėme valdytojo maisto davinio. 15 Ankstesnieji valdytojai, mano pirmtakai, ėmė iš jų maistą bei vyną ir pinigais keturiasdešimt sidabrinių šekelių. Net jų tarnai šiurkščiai elgėsi su žmonėmis. Bet aš iš Dievo baimės taip nedariau. 16 Iš tikrųjų, būdamas atsidavęs sienos atstatymo darbams, neįsigijau jokios žemės, bet įdėjau savo dalį į sienos atstatymą. Visi mano vyrai buvo sutelkti prie šio darbo. 17 Be to, prie mano stalo būdavo šimtas penkiasdešimt žmonių – žydų bei pareigūnų ir atėjusių pas mus iš aplinkinių tautų. 18 Nors kasdien buvo paruošiama mano lėšomis – jautis, šeši rinktiniai avinai, paukštiena, – neskaitant gausybės visokio vyno kas dešimt dienų, – tačiau nereikalavau valdytojo davinio, nes darbo našta slėgė žmones. 19 O mano Dieve, atsimink mano labui visa, ką esu padaręs šiai tautai! |
