¹ Kai^[i1] Sanbalatas, Tobijas, arabai, amoniečiai bei Ašdodo žmonės išgirdo, kad Jeruzalės sienų atstatymas eina į priekį, kad užtaisinėjamos spragos, jiems buvo labai pikta. ² Jie surengė sąmokslą, ketindami ateiti, užpulti Jeruzalę ir sukelti joje sąmyšį. ³ Mes tad meldėmės mūsų Dievui ir prieš juos statėme sargybą dieną ir naktį. ⁴ Tuo tarpu Jude buvo sakoma:

„Nešėjų jėgos nusilpo,

o šiukšlių labai daug;

mes patys nepajėgsime

sienos atstatyti“.

⁵ O mūsų priešai sau sakė: „Kol jie spės pajusti ar mus pamatyti, mes, juos užklupę, išžudysime ir darbą sustabdysime“. ⁶ Kai žydai, gyvenantys tarp jų, ateidavo pas mus, jie mus vis įspėdavo: „Jie užpuls jus iš visų vietovių, kuriose gyvena“. ⁷ Pastačiau tad žmones ant žemutinių pakopų už sienų atvirose vietose pagal jų šeimas su jų kalavijais, ietimis ir lankais. ⁸ Pajutęs jų nerimą, pakilau ir kreipiausi į didikus, pareigūnus ir kitus žmones: „Nebijokite jų! Atsiminkite VIEŠPATĮ, didingą ir šiurpą keliantį, ir kovokite už savo brolius, savo sūnus ir dukteris, savo žmonas ir savo šeimos židinį“.

⁹ Kai mūsų priešai išgirdo, kad mes buvome įspėti, nes Dievas taip suardė jų užmojį, mes sugrįžome prie sienos, kiekvienas prie savo darbo. ¹⁰ Nuo tos dienos pusė mano vaikinų dirbo prie statybos, o kita pusė laikė rankose ietis, skydus, lankus ir šarvus. Pareigūnai stovėjo užnugaryje visų Judo žmonių, ¹¹ atstatančių sieną. Nešėjai taip nešė savo nešulius, kad kiekvienas atliko darbą viena ranka, o kita laikė ginklą. ¹² O kiekvienas iš dirbančiųjų prie statybos turėjo kalaviją prisijuosęs prie šono. Vyras, kuris pūsdavo ragą, stovėjo prie manęs. ¹³ Didikams, pareigūnams ir kitiems žmonėms tariau: „Darbas didelis ir plačiai išmėtytas, mes esame atskirti vieni nuo kitų toli ant sienos. ¹⁴ Rinkitės pas mus, kada tik išgirsite rago gaudesį. Mūsų Dievas kovos už mus!“

¹⁵ Taigi mes tęsėme darbą, pusė vyrų su paruoštomis ietimis, nuo ankstyvos aušros, kol pasirodydavo vakaro žvaigždės. ¹⁶ Be to, tuomet žmonėms paliepiau: „Tenakvoja kiekvienas žmogus su savo tarnu Jeruzalėje, idant galėtų mums būti sargyba naktį ir triūsti dieną“. ¹⁷ Todėl nei aš, nei mano broliai, nei mano tarnai, nei mano sargybos vyrai, kurie mane sekiojo, niekada nenusivilko drabužių. Kiekvienas laikė ginklą savo dešinėje rankoje.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>