Karalius paskiria Nehemiją valdytoju

¹ Atsitiko, kad Nisano mėnesį dvidešimtaisiais karaliaus Artakserkso metais, kai buvo patiekiamas jam vynas, atnešiau vyno ir padaviau karaliui. Jo akivaizdoje niekad nebuvau buvęs taip blogai nusiteikęs. ² Karalius tad man tarė: „Kodėl tu atrodai taip prislėgtas? Juk nesergi! Tai gali būti tik širdgėla“. Nors ir buvau apimtas didelės baimės, ³ bet karaliui atsakiau: „Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas miestas – vieta mano protėvių kapų – guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?“ ⁴ Tuomet karalius mane paklausė: „Ko gi tad tu prašai?“ Aš pasimeldžiau Dangaus Dievui. ⁵ Tada tariau karaliui: „Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą – į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti“. ⁶ Karalienei sėdint šalia jo, karalius man tarė: „Kaip ilgai užtruksi kelionėje ir kada sugrįši?“ Taigi karaliui buvo malonu mane pasiųsti, ir aš nurodžiau jam laiką. ⁷ Tada aš kreipiausi į karalių: „Jei karaliui atrodytų gera, tebūna man duota laiškai Anapus Upės srities valdytojams, nurodant jiems, kad suteiktų man saugią kelionę, kol nuvyksiu į Judą, ⁸ ir laiškas Asafui, karaliaus miškininkui, nurodant jam, kad man duotų medžio Šventyklos sarginės vartų sijoms padaryti, miesto sienai ir namams, kuriuose teks apsigyventi. Karalius suteikė man, ko prašiau, nes geroji mano Dievo ranka buvo su manimi.

⁹ Pasiekęs Anapus Upės srities valdytojus, padaviau jiems karaliaus laiškus. Karalius buvo pasiuntęs drauge su manimi ir raitelių palydą. ¹⁰ Sanbalatas Horonitas^[i1] ir amonietis pareigūnas Tobijas,^[i2] apie tai išgirdę, buvo labai nepatenkinti, kad yra atvykęs žmogus rūpintis izraeliečių gerove.

Miesto apžiūra

¹¹ Atvykau į Jeruzalę. Prabuvęs ten tris dienas, ¹² atsikėliau naktį aš ir keletas su manimi esančių vyrų, nepasakydamas niekam, ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį padaryti Jeruzalei. Net kito gyvulio nepasiėmiau, tik tą, ant kurio jojau. ^13 [i3]Naktį išjojau pro Slėnio vartus, jojau palei Slibino šaltinį ir pasiekiau Mėšlų vartus, apžiūrėdamas Jeruzalės sienas. Jos buvo su spragomis, o jų vartai buvo ugnies sunaikinti. ¹⁴ Paskui nujojau prie Šaltinio vartų ir Karaliaus tvenkinio, bet nuo čia neužteko vietos praeiti gyvuliui, ant kurio jojau. ¹⁵ Taigi naktį jojau per slėnį, apžiūrėdamas sieną. Tada apsisukau ir, įjojęs į miestą pro Slėnio vartus, taip sugrįžau. ¹⁶ Pareigūnai nežinojo, kur aš buvau išėjęs ar ką dariau. Mat dar nebuvau pasakęs nei žydams, nei kunigams, nei didžiūnams, nei pareigūnams ir kitiems, turintiems imtis darbo.

Jeruzalės sienų atstatymas

¹⁷ Tada į juos kreipiausi: „Jūs matote, kokiame skurde esame, kaip Jeruzalė guli sugriauta ir jos vartai ugnies sunaikinti. Eime ir atstatykime Jeruzalės sienas, kad nebūtume daugiau kitiems pajuoka“. ¹⁸ Jiems papasakojau, kad mano Dievo ranka buvo man maloninga, ir apie dalykus, kuriuos karalius man buvo kalbėjęs. Jie atsakė: „Imkimės atstatomojo darbo!“ Taip jie ryžosi imtis darbo bendram labui. ¹⁹ Bet Sanbalatas Horonitas, amonietis pareigūnas Tobijas ir arabas Gešemas, apie tai išgirdę, iš mūsų tyčiojosi ir mus išjuokė. Jie sakė: „Ką gi jūs darote? Nejau prieš karalių maištą norite kelti?“ ²⁰ O aš jiems atsakiau: „Dangaus Dievas suteiks mums sėkmę, ir mes, jo tarnai, imsimės atstatyti, bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei paminklo Jeruzalėje“.^[i4]

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>