1 Ai! Kruvinasis miestas skendi apgaulėje, tiek prisigrobęs, ir vis dar negana! 2 Botagai pliaukši, ratai darda, žirgai šuoliuoja, karo vežimai bilda! 3 Raiteliai puola, švytruoja kalavijai, žaibuoja ietys! Šūsnys žuvusiųjų, krūvos lavonų, – užmuštųjų be skaičiaus, – klumpama ant kūnų! 4 Nebepakentęs ištvirkavimų kekšės, gundančios savo kerais, tautas pavergusios savo ištvirkavimais ir gentis kerėjimu, 5 [i1]tikėk manimi, atėjau prieš tave, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. – Užversiu tavo sijoną tau ant galvos, tautoms tavo nuogumą parodysiu ir tavo gėdą – karalystėms. 6 Apmėtysiu tave nešvarumais, sudarkysiu tave ir padarysiu iš tavęs pasibaisėjimą. 7 Kas tik pamatys tave, trauksis šalin ir sakys: „Sunaikinta Ninevė! Kas ją apraudos?“ Kur rasiu, kas tave paguostų? 8 Argi tu geresnė už No-Amoną {Tebus},[i2] buvusį prie Nilo, iš visų pusių apsuptą vandenų? Jūra buvo jo pylimai, o vandenys – sienos. 9 Kušas {Etiopija} buvo jo stiprybė ir Egiptas, ir kiti be skaičiaus. Jam padėjo Putas ir libiečiai. 10 Tačiau jis buvo ištremtas, išėjo nelaisvėn; net jo mažyliai buvo sudraskyti į gabalus prie kiekvieno gatvės kampo; burtai buvo mesti ir dėl jo kilmingųjų, ir visi didikai buvo surakinti grandinėmis. 11 Ir tu būsi girta, būsi visiškai apsvaigusi; ir tu ieškosi apsaugos nuo priešo. 12 Visos tavo tvirtovės yra kaip figmedžiai, apkibę ankstyvosiomis figomis, – kam nors juos papurčius, figos krinta į valgytojo burną. 13 Štai! Tavo kareiviai kaip moterys tavo viduje. Tavo krašto vartai patys atsivėrė tavo priešams, – ugnis surijo tavo vartų užkaiščius. 14 [i3]Prisisemk vandens apgulos metui, sustiprink įtvirtinimus; lipk į purvą, mink molį, pasidirbk sau kietų plytų! 15 Ten suris tave ugnis, paguldys tave kalavijas. Suris tave kaip skėrių vikšrus. Dauginkitės kaip skėrių vikšrai, dauginkitės kaip skėriai! 16 Prisidarei sau pirklių daugiau, nei danguje yra žvaigždžių. Skėrių vikšras numeta savo kiautą ir nuskrenda. 17 Tavo didžiūnai kaip skėriai, tavo raštvedžiai kaip spiečiai skėrių, nutupiantys tvoras šaltą dieną. Saulei patekėjus, jie nuskrenda; nėra kas žinotų tą vietą, kur jie dingo. 18 Snaudžia tavo ganytojai, Asirijos karaliau, poilsio atgulė tavo didžiūnai. Tavo žmonės kalnuose išblaškyti, – nėra kam jų surinkti. 19 Nėra vaistų tavo sužalojimui, mirtina tavo žaizda. Kas tik šią žinią apie tave girdi, ploja dėl tavo nelaimės rankomis, nes kas nėra patyręs tavo negailestingo žiaurumo? | 
