Judo karalystei 1 Štai! Kalnuose žingsniai šauklio, nešančio gerą žinią, skelbiančio taiką! „Švęsk, Judai, savo šventes, vykdyk savo įžadus, nes niekad daugiau niekšas per tave nebežengs,- jis visiškai sunaikintas!“ B. NINEVĖS SUNAIKINIMAS 2 Griovėjas[i1] atkilo prieš tave. Budėk ant pylimų, stebėk kelią, juoskis kalaviją ant strėnų, sutelk visas savo jėgas! 3 {Juk VIEŠPATS grąžina didybę ne tik Jokūbui, bet ir Izraeliui, nors nuniokojo juos plėšikai ir sunaikino jų atžalas.} 4 Jo galiūnų skydai raudonai dažyti, kariai aprengti purpuru. Karo vežimai tą dieną, kai juos apžiūri prieš mūšį, tarsi liepsnojantys deglai. Kovos žirgai piestu stojasi! 5 Pasiutusiai gatvėmis darda vežimai, aikštėmis bilda šen ir ten. Jie atrodo kaip deglai, tvyksi lyg žaibai. 6 Jis šaukia savo drąsuolius, klupinėdami jie žengia pirmyn, skuba miesto mūrų link, – skydų priedanga[i2] prirengta. 7 Atsiveria upės vartai, stingsta nuo klaiko rūmai. 8 Jų valdovė[i3] varoma į nelaisvę, jos tarnaitės ją lydi, dejuodamos kaip balandžiai ir mušdamosi krūtinėn. 9 Nuo seniausių laikų Ninevė buvo tarsi tvenkinys vandenų. Nūnai jie išbėga. „Sustokite! Sustokite!“ – bet nė vienas negrįžta. 10 „Grobkite sidabrą, grobkite auksą! Lobiams nėra galo! Akys raibsta nuo brangenybių!“ 11 Ninevė nusiaubta, nuniokota ir sunaikinta! Širdis alpsta, keliai linksta, visų strėnos pakirstos, visų veidai mirtinai išbalę! 12 Kas nutiko liūtų olai, liūto jauniklių urvui, kur gyveno liūtas[i4] bei liūto jaunikliai ir nebūdavo kam baidyti? 13 Gana pridraskė liūtas savo mažyliams ir prismaugė grobio savo liūtėms; jis prinešė savo olas grobio ir savo urvus draskytos mėsos. 14 Tikėk manimi, esu tavo priešas, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – paversiu tavo karo vežimus dūmais, o tavo jaunus liūtus suris kalavijas. Padarysiu galą tavo grobimui žemėje, niekas nebegirdės tavo pasiuntinių balso. | 
