Jėzaus gundymas

¹ Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. ² Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.^{[i1] 3 [i2]}Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. ⁴ Bet Jėzus atsakė: „Parašyta:

Žmogus gyvas ne viena duona,

bet ir kiekvienu žodžiu,

kuris išeina iš Dievo lūpų“.

⁵ Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ⁶ ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta:

Jis lieps savo angelams globoti tave,

ir jie nešios tave ant rankų,

kad neužsigautum kojos į akmenį“.

⁷ Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta:

Negundyk^[i3] Viešpaties, savo Dievo“.

⁸ Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, ⁹ sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. ¹⁰ Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta:

Viešpatį, savo Dievą, tegarbink

ir jam vienam tetarnauk!“

¹¹ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>