| Mt 14 | Jono Krikštytojo mirtis 1 Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, 2 ir jis savo tarnams pasakė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos galios“. 3 [i1]Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. 4 Nes Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“. 5 Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, kurie laikė jį pranašu. 6 Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui, 7 kad jis prisiektinai pažadėjo duoti jai, ko tik prašysianti. 8 O ši, savo motinos primokyta, tarė „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. 9 Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. 10 Jis pasiuntė [budelį], kad nukirstų kalėjime Jonui galvą. 11 Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai. 12 Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui. Pirmasis duonos padauginimas 13 Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. 14 Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. 15 Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. 16 Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. 17 Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. 18 Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. 19 [i2]Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. 20 Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. 21 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. Jėzus eina vandeniu 22 Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. 23 Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. 24 Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. 25 Ketvirtos nakties sargybos[i3] metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. 26 Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. 27 Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ 28 Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. 29 Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. 30 Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ 31 Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ 32 Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. 33 Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ 34 Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.[i4] Pagydymai Genezarete 35 Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančius. 36 Jie prašė jį leisti palytėti nors apsiausto apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko. |
