Antrasis duonos padauginimas 1 [i1]Anomis dienomis, vėl susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: 2 „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. 3 Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“. 4 Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?'“ 5 Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“ Jie atsakė: „Septynis“. 6 Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. 7 Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti. 8 Jie valgė ir pasisotino, ir nulikusių kąsnelių surinko septynis krepšius. 9 O buvo apie keturis tūkstančius žmonių. Jis atleido juos 10 ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.[i2] Fariziejai reikalauja stebuklo iš dangaus 11 Čia priėjo fariziejų ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus.[i3] 12 Atsidusęs iš širdies gilumos, jis tarė: „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“ 13 Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą Fariziejų ir Erodo raugas 14 Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. 15 O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“. 16 Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos. 17 Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmokote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? 18 Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, 19 jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika“. – 20 „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis“. 21 Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ Neregio išgydymas 22 Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti. 23 Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: „Ar ką nors matai?“ 24 Šis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius“. 25 Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė. 26 Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: „Tik neužeik į kaimą“. Petras išpažįsta Jėzaus dievystę 27 Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ 28 Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. 29 [i4]Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. 30 Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Pirmoji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą 31 Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. 32 Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. 33 Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone,[i5] nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ Kristaus sekėjų ryžtingumas 34 Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. 35 Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos,[i6] tas ją išgelbės. 36 O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?[i7] 37 Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?! 38 Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“. | 
