BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 23 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Evangelija pagal LukąSkyrius: 23

 Evangelija pagal Luką
  
Lk 23

Jėzus pas Pilotą

1 Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. 2 Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“. 3 Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.[i1] 4 Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“. 5 Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“. 6 Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. 7 [i2]Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.

Pas Erodą

8 Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. 9 Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. 10 Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. 11 Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui.[i3] 12 Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.

Vėl pas Pilotą

13 Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, 14 pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; 15 taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. 16 Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu“. 18 (17)[i4] Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ 19 O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. 20 Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, 21 bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ 22 Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“. 23 Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.

24 Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. 25 Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.

Kryžiaus kelias

26 Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. 27 Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. 28 Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! 29 Ateis dienos, kai sakys: 'Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!' 30 Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! 31 Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“[i5]

32 Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.

Nukryžiavimas ir patyčios

33 Atėję į vietą, kuri vadinasi „Káukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. 34 Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.[i6]

35 Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ 36 Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno[i7] 37 ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ 38 Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.[i8]

Gerasis nusikaltėlis

39 Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ 40 Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! 41 Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. 42 Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ 43 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.

Jėzaus mirtis

44 Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, 45 saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. 46 O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė.[i9]

47 Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ 48 Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.[i10]

49 Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.

Laidotuvės

50 Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, 51 kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės. 52 Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. 53 Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.[i11] 54 Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui.[i12]

55 Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape.

56 Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.[i13]

  
Išnašos:
1Lk 23,3: Pažodžiui: Tu sakai.
2Lk 23,7-23,9: Erodas nebuvo pagonis, bet žydų karaliaus Erodo Didžiojo sūnus ir žydų religijos išpažinėjas, tad buvo atvykęs į Jeruzalę Velykų šventėms. Jėzus nekalba su Krikštytojo žudiku.
3Lk 23,11: Apvilkdamas blizgančiu baltu drabužiu, kokius dėvėdavo karaliai, Erodas pasityčiojo iš Jėzaus karališkojo titulo, kurį tauta jam teikė. (Nusikaltėlius paprastai aprengdavo tamsiais drabužiais.)
4Lk 23,18: Kai kurie rankraščiai įterpia pagal Mt 27,15: Mat per šventes jis buvo pratęs paleisti vieną kalinį.
5Lk 23,31: Jei kankinamas Nekaltasis, tai kas bus su kaltaisiais?!
6Lk 23,34: Sakoma mesdami burtą, nes paprastai būdavo lošiama kauleliais.
7Lk 23,36: Acto, arba perrūgusio vyno, kuriuo kareiviai ir varguomenė gesindavo troškulį.
8Lk 23,38: Kai kuriuose rankraščiuose: užrašas graikų, lotynų ir hebrajų raidėmis (plg. Jn 19,20).
9Lk 23,46: Plg. Ps 30 (31),6.
10Lk 23,48: Luko evangelijoje Kristaus kančios aprašymas švelnesnis negu Mt ir Mk. Minia Jėzui nepriešiška, tik pasižiūrėti suėjusi; vienas iš piktadarių atsiverčia, ir Jėzus jam atleidžia, o pats miršta, atiduodamas dvasią Tėvui. Spėjama, kad kūdikystės ir kančios scenas Lukas yra aprašęs iš Švč. Marijos pasakojimų.
11Lk 23,53: Palestinoje dažniausiai būdavo laidojama olose – rūsiuose, kuriuos iškaldavo ar išrausdavo kokio nors kalno šlaite, tartum kambarėlį. Lavonas būdavo suvyniojamas į drobules su tepalais ir stipriai kvepiančiomis žolėmis (mira, alaviju). Anga užritama akmens plokšte. Turtingi žmonės įsirengdavo erdvų rūsį, kartais dar su priesieniu. Tokiame erdviame Juozapo Arimatiečio kape ir buvo palaidotas Jėzus.
12Lk 23,54: Šabas prasidėdavo nuo penktadienio saulėlydžio ir baigdavosi šeštadienio saulėlydžiu. Buvo paprotys šabo pradžiai uždegti žiburius, žvakes. Ir šiame tekste beprasidedant išreikštas žodžiu, tolygiu besušvintant.
13Lk 23,56: Kristaus mirties metais žydų Velykos, Nisano mėnesio 15 d., sutapo su šabu, todėl buvo dviguba šventė. Šiuos Evangelijos duomenis geriausiai atitinka 30-ieji krikšč. eros metai. Taigi dauguma tyrinėtojų tvirtina, kad Jėzus gimęs į pabaigą 7-ųjų metų prieš krikšč. erą, o miręs 30 krikšč. eros m. balandžio 7 d., turėdamas maždaug trisdešimt šešerius metus su puse. (Žr. NT chronologiją ir Lk 2,1-2 bei 3,1-2 paaiškinimus.)
  
Paralelinės vietos:
Lk 23,1-7: Mt 27,1-2.11-14;
Lk 23,13-25: Mt 27,15-26;Mk 15,6-15;Jn 18,38-19,16;
Lk 23,26-32: Mt 27,31-34;Mk 15,20-23;Jn 19,17;
Lk 23,33-39: Mt 27,35-43;Mk 15,24-32;Jn 19,17-24;
Lk 23,39-43: Mt 27,44;Mk 15,32;
Lk 23,44-49: Mt 27,45-56;Mk 15,33-41;Jn 19,25-37;
Lk 23,50-56: Mt 27,57-61;Mk 15,42-47;Jn 19,38-42;
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Evangelija pagal LukąSkyrius: 23