| Kun 27 | Nurodymai apie atnašas Viešpačiui. Įžado atnašų išpirkimas 1 VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: 2 „Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: 'Jei kas padaro ypatingą įžadą VIEŠPAČIUI paaukoti tolygią vertę už žmogų ir nori įvykdyti savo įžadą, 3 vyras tarp dvidešimties ir šešiasdešimties metų bus įvertintas penkiasdešimčia sidabrinių šekelių pagal šventovės šekelį. 4 Jei tai būtų moteris, jos tolygi vertė yra trisdešimt šekelių. 5 Jei amžius būtų nuo penkių lig dvidešimties metų, tolygi vertė yra dvidešimt šekelių už berniuką ir dešimt šekelių už mergaitę. 6 Jeižius būtų nuo vieno mėnesio lig penkerių metų, tolygi vertė už berniuką yra penki sidabriniai šekeliai, o už mergaitę tolygi vertė yra trys sidabriniai šekeliai. 7 Jei tas asmuo yra šešiasdešimties metų ar vyresnis, tada tolygi vertė už vyriškį bus penkiolika šekelių, o už moteriškę dešimt šekelių. 8 Bet jei kas neišgali tolygios vertės sumokėti, jie bus nuvesti pas kunigą, ir kunigas nustatys. Kunigas nustatys pagal tai, ką kiekvienas, darantis įžadą, išgali. 9 Jei atnaša, pažadėta VIEŠPAČIUI, yra gyvulys, kuris turi būti paaukotas, kiekvienas toks gyvulys, pažadėtas VIEŠPAČIUI, bus laikomas šventu. 10 Jis negali būti iškeistas ar pakeistas, – nei geresnis į menkesnį, nei menkesnis į geresnį; jei gyvulys būtų pakeistas kitu, tuomet abu – pažadėtas gyvulys ir jo pakaitalas – taps šventi. 11 Jei atnaša, pažadėta VIEŠPAČIUI, yra nešvarus gyvulys, kurio negalima paaukoti kaip atnašos VIEŠPAČIUI, gyvulys bus nuvestas pas kunigą. 12 Kunigas nustatys gyvulio vertę[i1] pagal jo geras ir blogas savybes. Kokią kainą kunigas nustatys, tokia ji bus. 13 Bet jei aukotojas norės gyvulį išpirkti, jis turi pridėti vieną penktadalį prie nustatytosios kainos. 14 Jei kas pašvenčia savo namus VIEŠPAČIUI, kunigas nustatys namų vertę pagal jų geras ir blogas savybes. Kokią kainą kunigas nustatys, tokia ji bus. 15 O jei žmogus, pašventęs namus VIEŠPAČIUI, norės juos išpirkti, turės pridėti vieną penktadalį prie nustatytos vertės, ir namai vėl jam priklausys. 16 Jei kas pašvenčia VIEŠPAČIUI savo paveldėtos žemės lauką, jo vertė bus nustatyta pagal kiekį sėklos, reikalingos jam apsėti: penkiasdešimt sidabrinių šekelių už vieną miežių sėklos homerą. 17 O jei kas pašvenčia lauką jubiliejaus metų pradžioje, jo vertė lieka ta pati, 18 bet jei laukas yra pašvenčiamas po jubiliejaus metų, kunigas apskaičiuos jo vertę pagal metų skaičių, likusių lig jubiliejaus metų, ir jo kaina bus sumažinta. 19 O jei žmogus, pašventęs lauką VIEŠPAČIUI, norės jį išpirkti, tada turės būti pridėtas vienas penktadalis prie jo nustatytos sumos, ir laukas jam pereis. 20 Betgi jei laukas nebūtų išpirktas arba būtų parduotas kam kitam, tuomet lauko niekad nebebus galima išpirkti. 21 Atėjus jubiliejaus metams, laukas taps laisvas. Jis bus šventas VIEŠPAČIUI kaip įžado laukas; taps kunigo nuosavybe. 22 Jei žmogus pašvenčia VIEŠPAČIUI lauką, kuris buvo pirktas ir nepriklauso prie paveldėtos žemės nuosavybės, 23 kunigas apskaičiuos jo kainą pagal metų skaičių lig jubiliejaus metų. Nustatytoji kaina turi būti sumokėta tą pačią dieną kaip šventa dovana VIEŠPAČIUI. 24 Jubiliejaus metais žemė sugrįš tam, iš kurio buvo nupirkta, kurio ji yra nuosavybė. 25 Visi vertės apskaičiavimai turi būti pagal šventovės šekelį: dvidešimt gerų sudaro šekelį'“. Atnašos, kurių negalima išpirkti 26 „Tačiau gyvulių pirmagimis, kadangi pirmagimis yra VIEŠPATIES, niekieno negali būti pašvęstas – ar tai būtų jautis, ar avis – tai priklauso VIEŠPAČIUI. 27 Jei pirmagimis yra iš nešvariųjų gyvulių,[i2] jis turi būti išpirktas pagal įkainotą vertę, pridedant vieną penktadalį. O jei nėra išperkamas, jis bus parduotas už nustatytą kainą. 28 Jokia žmogaus nuosavybė, kurią jis įžadu besąlygiškai pašvenčia VIEŠPAČIUI, – ar tai būtų žmogus, ar gyvulys, ar paveldėtos nuosavybės laukas, – negali būti nei parduota, nei išpirkta. Kas įžadu besąlygiškai pašvęsta, tas yra ypač šventa VIEŠPAČIUI. 29 Joks žmogus, besąlygiškai įžadu pašvęstas VIEŠPAČIUI, negali būti išpirktas, bet turi būti užmuštas.[i3] 30 Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javų iš dirvos, ar medžių vaisių, priklauso VIEŠPAČIUI. Jos yra šventos VIEŠPAČIUI. 31 Jei kas norėtų išpirkti kurią nors iš savo dešimtinių, turi pridėti prie jos vieną penktadalį. 32 Visos dešimtinės jaučių bandos ir avių kaimenės – visų galvijų, praeinančių pro piemens lazdą,[i4] kas dešimtasis bus pašvęstas VIEŠPAČIUI. 33 Teneparenka nei gero, nei menko, tenepakeičia jo kitu. Jei kas jį kitu pakeistų, tada vienas ir kitas gyvulys bus laikomi pašvęstais, – negalės būti išpirkti“. 34 Tie yra izraeliečiams įsakymai, kuriuos VIEŠPATS davė Mozei ant Sinajaus kalno. |
