| Koh 2 | Iš malonumų ieškojimo 1 [i1]Tariau širdyje: „Puiku! Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!“ Bet, tikėk manimi, ir tai buvo trapus rūkas. 2 Apie juoką sakiau: „Kvailystė!“ Apie džiaugsmą: „Kas iš to?“ 3 Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu, nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi;[i2] ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera tai mirtingiesiems daryti per jų keleto dienų gyvenimą po dangumi. 4 Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų. 5 Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių. 6 Įsitaisiau vandens tvenkinių savo augančio miško medžiams laistyti. 7 Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat ir didžiules galvijų bandas bei avių kaimenes, didesnes negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje. 8 Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valdų turtus. Apsirūpinau dainininkais – vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių. 9 Taip tapau didis. Viršijau visus, buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko. 10 Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nei savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai suteikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. 11 Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas! Nebuvo nieko naudingo po saule! Išmintis ir kvailystė 12 Ėmiausi svarstyti vertindamas išmintį, kvailystę ir paikystę, nes ką darys žmogus, atėjęs po to karaliaus? Tik tai, ką karalius buvo daręs! 13 Suvokiau, kad išmintis prašoka kvailystę, kaip šviesa kad prašoka tamsą. 14 Išmintingasis turi akis kaktoje, bet kvailasis grabaliojasi tamsoje. Tačiau ir žinojau, kad juodu abu ištinka toks pat likimas. 15 Tariau sau širdyje: „Jeigu kvailojo likimas ištiks ir mane, kodėl tad turėčiau būti išmintingas? Kokia man iš to nauda?“ Taigi suvokiau širdyje, kad ir tai yra tik rūkas! 16 Juk nėra nei išmintingųjų, nei kvailųjų išliekančio atminimo, nes ateities dienomis vieni ir kiti bus užmiršti. Kaip tad gali išmintingasis lygiai taip mirti, kaip miršta kvailasis! 17 Pradėjau tad bodėtis gyvenimu, nes, kas vyksta po saule, man kelia nerimą. Visa tai yra tik rūkas ir vėjų vaikymas! Mirtis atima žmogaus triūso vaisius 18 Matydamas, kad turiu juos palikti žmogui, ateinančiam po manęs, bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule. 19 Kas žino, koks jis bus, ar išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis tvarkys visus mano triūso ir išminties vaisius po saule! Taigi ir tai yra rūkas! 20 Vėl mano širdis puolė į neviltį dėl visų triūso vaisių, kuriuos buvau sukaupęs po saule. 21 Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. 22 Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? 23 Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas! 24 [i3]Nieko tad nėra geresnio žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, pastebėjau, ateina iš Dievo rankos. 25 Juk kas be jo turės ką valgyti ir ras pasitenkinimo? 26 Iš tikrųjų žmogui, kuris Dievui patinka, jis suteikia išminties, žinojimo ir džiaugsmo. Bet nusidėjėliui jis uždeda vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris Dievui patinka. Ir tai yra rūkas ir vėjų gaudymas! |
