1 Koheleto,[i1] Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai. Žmogaus triūsas beprasmis 2 [i2]Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! 3 Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule?[i3] 4 Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai ta pati lieka. 5 Saulė teka ir saulė leidžiasi, skubėdama į vietą, iš kurios pateka. 6 Vėjas pučia į pietus, paskui sukasi šiaurės link. Sukasi ir sukasi vėjas, vis grįždamas į tą patį suktinį. 7 Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekad nėra pilna. Į vietą, iš kurios išteka, upės vėl nuteka. 8 Visi dalykai yra labiau varginantys, negu žmogus gali apie juos pasakyti. Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis girdėdama neprisipildo. 9 Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja! 10 Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. 11 Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų, taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų[i4] neatsimins vėliau gyvensiantys žmonės. B. DUOMENYS IŠ GYVENIMO PATIRTIES Iš Saliamono gyvenimo 12 Aš, Koheletas, buvau Izraelio karaliumi Jeruzalėje. 13 Visa širdimi atsidėjau išmintingai tyrinėti ir nagrinėti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti užduotis, kurią Dievas yra davęs žmonėms spręsti! 14 Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa yra tik rūkas ir vėjų vaikymas.[i5] 15 Kas yra kreiva,negali būti ištiesinta; ko trūksta, negali būti priskaičiuota. 16 Tariau širdyje: „Štai įsigijau didelę išmintį, didesnę už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir žinojimą“. 17 Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei žinojimo prigimtį ir kvailystę bei paikystę, supratau, kad ir tai yra vėjų vaikymas. 18 Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies. | 
