Transjordanijos giminės siunčiamos namo

¹ Tada Jozuė pasišaukė Reubeno ir Gado giminių ir pusės Manaso giminės žmones ² ir jiems tarė: „Jūs laikėtės visko, ką VIEŠPATIES tarnas Mozė jums įsakė, ir paklusote man visame, ką aš jums įsakiau. ³ Jūs nepalikote savo giminių per tą ilgą laiką, bet lig šios dienos ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymo. ⁴ Dabar, kai VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra suteikęs, kaip buvo pažadėjęs, ramybę jūsų giminėms, gręžkitės ir eikite į savo palapines, į savo nuosavybės kraštą, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė davė jums anapus Jordano. ⁵ Tik labai rūpinkitės laikytis įsakymo ir Mokymo, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė davė jums anapus Jordano, mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą, eiti visais jo keliais, laikytis jo įsakymų, nesitraukti nuo jo ir tarnauti jam visa savo širdimi ir visa savo siela“. ⁶ Tada Jozuė juos palaimino, su jais atsisveikino, ir jie leidosi kelionėn į savo palapines.

⁷ {Mozė buvo davęs pusei Manaso giminės žemę Bašane, o kitai pusei Jozuė buvo davęs tarp kitų giminių žemę į vakarus nuo Jordano.}

Be to, Jozuė, siųsdamas juos į savo palapines ir laimindamas, ⁸ jiems sakė: „Grįžtate į palapines labai turtingi – su begale galvijų, sidabro, aukso, vario bei geležies ir devyniom galybėm drabužių. Dalykitės priešų grobiu su savo giminaičiais“. ⁹ Taigi Reubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės paliko izraeliečius prie Šilo'o Kanaano krašte ir keliavo į Gileado kraštą – savo pačių nuosavybę, kurią jie buvo įsigiję VIEŠPATIES įsakymu, duotu per Mozę.

Aukuras prie Jordano

¹⁰ Reubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės, atėję į Jordano sritį Kanaano krašte, pastatė ten prie Jordano aukurą – į akis krintantį aukurą! ¹¹ Žinia pasiekė izraeliečius: „Štai Reubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės pastatė aukurą priešais Kanaano kraštą, Jordano srityje, anapus nuo izraeliečių“.^{[i1] 12} Kai Izraelio žmonės apie tai išgirdo, visa izraeliečių bendrija susirinko Šilo'e eiti į karą su jais.^{[i2] 13} Bet izraeliečiai pirma pasiuntė Eleazaro sūnų Finehą pas Reubeno ir Gado giminių žmones bei pas pusės Manaso giminės žmones Gileado krašte, ¹⁴ lydimą dešimties vadų, po vieną vadą iš kiekvienų Izraelio giminių protėvių namų. Kiekvienas jų buvo savo protėvių namų galva ir Izraelio karinių gretų vadas. ¹⁵ Atėję pas Reubeno ir Gado giminių žmones bei pusės Manaso giminės žmones, jie tarė jiems: ¹⁶ „Taip kalba visa VIEŠPATIES bendrija: 'Ką reiškia ši išdavystė, kurią padarėte Izraelio Dievui? Šiandien atsimetėte nuo VIEŠPATIES ir pakėlėte prieš jį maištą, statydami sau aukurą! ¹⁷ Nejau Peoro nuodėmė, atnešusi marą VIEŠPATIES bendrijai, yra mums toks mažas dalykas? Juk nuo jos mes ligi pat šiol dar nesame apsivalę, ¹⁸ o jūs norite atsimesti nuo VIEŠPATIES! Jūs maištaujate prieš VIEŠPATĮ šiandien, o jis rytoj supyks ant visos Izraelio bendrijos. ¹⁹ Tačiau jei kraštas, kuriame įsikūrėte, yra nešvarus,^[i3] pereikite į kraštą, kuriame yra įsikūręs VIEŠPATS – ten, kur dabar stovi VIEŠPATIES Padangtė, ir kurkitės tarp mūsų. Bet prieš VIEŠPATĮ ar prieš mus nemaištaukite, statydami sau kitą aukurą vietoj VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro. ²⁰ Zeraho sūnui Achanui nusikaltus sunaikinti skirtų daiktų įstatymui, argi neištiko pyktis visos Izraelio bendrijos? Juk ne vien Achanas žuvo už savo kaltę!'“^[i4]

²¹ Tada Reubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės atsakė Izraelio karinių gretų galvoms: ²² „Dievas, VIEŠPATS Dievas! Dievas, VIEŠPATS Dievas!^[i5] Jis žino, težino ir Izraelis! Jei tai būtų maištas ar išdavystė VIEŠPAČIUI, šią dieną nerodykite mums gailesčio! ²³ Jei mes būtume statę aukurą atsimesti nuo VIEŠPATIES, jei būtume tai darę atnašauti ant jo deginamosioms aukoms ar grūdų atnašoms, ar bendravimo aukoms, tereikalauja pats VIEŠPATS ataskaitos. ²⁴ Ne! Mes tai darėme tik apimti rūpesčio, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: 'Ką jūs turite bendra su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu? ²⁵ Juk VIEŠPATS tikrai padarė Jordaną riba tarp mūsų ir jūsų, o Reubeno ir Gado giminių žmonės! Dalies VIEŠPATYJE jūs neturite!' Vadinasi, jūsų vaikai užkirstų kelią mūsų vaikams garbinti VIEŠPATĮ. ²⁶ Todėl mes nutarėme parūpinti sau liudijimą, statydami aukurą, – ne deginamosioms atnašoms ar aukoms, ²⁷ bet kaip liudijimą mums ir jums, ir būsimoms kartoms, – kad turime teisę tarnauti VIEŠPAČIUI jo Artume savo deginamosiomis atnašomis, aukomis bei bendravimo atnašomis, idant jūsų vaikai niekad nesakytų mūsų vaikams: 'VIEŠPATYJE dalies jūs neturite!' ²⁸ Manėme, jei kas nors ateityje taip kalbėtų mums ar mūsų palikuonims, mes galėtume atsakyti: 'Pasižiūrėkite į šį VIEŠPATIES aukuro pavyzdį, mūsų protėvių padarytą, ne deginamosioms atnašoms ir ne aukoms, bet liudyti^[i6] mums ir jums'. ²⁹ Tebūna toli nuo mūsų mintis kelti maištą prieš VIEŠPATĮ ar šią dieną atsimesti nuo VIEŠPATIES ir statyti kitą aukurą deginamosioms atnašoms, grūdų atnašoms ir aukoms atskirai nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro, stovinčio priešais jo Padangtę!“

³⁰ Kunigas Finehas ir bendrijos vadai – Izraelio karinių gretų galvos, buvę su juo, išklausę Reubeno, Gado ir Manaso giminių paaiškinimo, buvo patenkinti. ³¹ Eleazaro sūnus Finehas tarė Reubeno, Gado ir Manaso žmonėms: „Šiandien mes pažinome, kad VIEŠPATS yra tarp mūsų, nes jūs nesate nusikaltę neištikimybe VIEŠPAČIUI. Iš tiesų jūs išgelbėjote izraeliečius nuo VIEŠPATIES bausmės“.

³² Tada Eleazaro sūnus kunigas Finehas ir vadai sugrįžo nuo Reubeno ir Gado žmonių, gyvenančių Gileado krašte, pas izraeliečius į Kanaano kraštą ir parnešė jiems žodį apie reikalą. ³³ Izraeliečiai buvo patenkinti, jie šlovino Dievą ir daugiau nebesirengė eiti į karą su jais sunaikinti krašto, kuriame buvo įsikūrę Reubeno ir Gado žmonės. ³⁴ Reubeno ir Gado žmonės pavadino aukurą Liudijimu.^[i7] Jie sakė: „Juk jis yra mums liudijimas, kad VIEŠPATS yra Dievas“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>