| Joz 2 | Rahaba išgelbsti žvalgus 1 Tada Nuno sūnus Jozuė išsiuntė iš Šitimų slaptomis du žvalgus, tardamas: „Eikite, išžvalgykite kraštą, o ypač Jerichą“. Atėję į Jerichą, jiedu nuėjo į namus ištvirkėlės,[i1]vardu Rahaba, ir ten apsinakvojo. 2 Jericho karaliui buvo duotas žodis: „Štai šiąnakt čia atėjo keletas izraeliečių krašto išžvalgyti!“ 3 Tada Jericho karalius paliepė įsakyti Rahabai: „Išvaryk vyrus, atėjusius pas tave ir įėjusius į tavo namus, nes jie atėjo tik viso krašto išžvalgyti“. 4 Moteris buvo tuos du vyrus priėmusi ir paslėpusi. „Taip, – ji tarė, – tie vyrai užėjo pas mane, bet iš kur jie, aš nežinojau! 5 Temstant, atėjus laikui uždaryti vartus, tie vyrai išėjo. Kur tie vyrai nuėjo, nežinau. Skubėkite juos vytis, nes dar galite juos pasivyti!“ 6 O juos ji buvo užvedusi ant stogo ir paslėpusi po linais,[i2] kuriuos ji buvo paklojusi ant stogo. 7 Taigi karaliaus vyrai juos vijosi Jordano keliu Jordano brastų link. Vos jiems išėjus vytis, vartai buvo uždaryti. Rahabos ir žvalgų sutartis 8 [i3]Žvalgai dar nebuvo užmigę, kai ji užlipo pas juos ant stogo. 9 Ji vyrams kalbėjo: „Žinau, kad VIEŠPATS šį kraštą yra jums atidavęs, nes dėl jūsų mus yra apėmęs išgąstis. Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba! 10 Žinoma, mes girdėjome, kaip VIEŠPATS nusekino Nendrių jūros vandenį jums, kai ėjote iš Egipto, ir ką jūs padarėte anapus Jordano tiems dviem amoriečių karaliams – Sihonui ir Ogui, kuriuos visiškai sunaikinote. 11 Kai apie tai išgirdome, apmirė mums širdis. Dėl jūsų visi netekome žado, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, iš tikrųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje. 12 Dabar tad prašyčiau prisiekti man VIEŠPAČIU, kad jūs maloniai elgsitės su mano tėvo namais, nes aš su jumis maloniai pasielgiau. Duokite man tikrą ženklą, 13 kad paliksite gyvus mano tėvą ir motiną, mano brolius ir seseris bei visus jų gimines ir išgelbėsite mūsų gyvastį nuo mirties“. – 14 „Mūsų gyvybė už jūsų gyvybę! – atsakė jai vyrai. – Jei tu šio mūsų reikalo neišduosi, mes su tavimi elgsimės maloniai ir ištikimai, kai mums VIEŠPATS atiduos kraštą“. 15 Tada ji nuleido juos ant žemės virve pro langą, nes jos namai buvo prie išorinio miesto sienos mūro, – ji gyveno pačiame sienos mūre.[i4] 16 Ji jiems tarė: „Eikite aukštumų link, kad kartais jūsų neužkluptų tie, kurie jus vejasi. Slapstykitės tenai trejetą dienų, kol sugrįš tie, kurie jus vejasi. Paskui galėsite eiti savo keliu“. 17 O vyrai ją įspėjo: „Mes būsime atleisti nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai, 18 nebent, mums įsiveržus į kraštą, tu pririštum šią tamsiai raudonos spalvos virvelę prie lango, pro kurį mus nuleidai ant žemės, ir surinktum pas save į namus savo tėvą ir motiną, savo brolius ir visą savo tėvo šeimą. 19 O kas išeitų pro tavo namų duris į gatvę, tas pats bus atsakingas už savo mirtį, – mes būsime nekalti. Bet jeigu ranka būtų pakelta prieš ką nors, esantį tavo namuose, mes būtume atsakingi už jo mirtį. 20 O jei išduotum šį mūsų reikalą, tada mes būtume laisvi nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai“. – 21 „Tebūna, kaip sakote!“ – ji atsakė ir su jais atsisveikino. Jiems nuėjus, ji pririšo prie lango aną tamsiai raudonos spalvos virvelę. 22 Jie nuėjo tiesiai į aukštumas ir tenai prabuvo tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos buvo vijęsi. O juos vijusieji, išieškoję visą kelią, jų nerado. 23 Tada tie du vyrai vėl nusileido nuo aukštumų. Perėję upę, sugrįžo pas Jozuę ir papasakojo visa, kas buvo jiems nutikę. 24 Jozuei jie sakė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra atidavęs šį visą kraštą į mūsų rankas. Be to, visi krašto gyventojai dreba iš baimės dėl mūsų“. |
