1 „Šaukis tad! Ar atsilieps tau kas nors? Į kuriuos šventuosius gyvūnus[i1] kreipsies? 2 Iš tikrųjų širdgėla pražudo kvailąjį, o pavydas užmuša lepšį. 3 Mačiau kvailąjį įleidžiant šaknis, bet staiga ėmiau keikti jo buveinę. 4 Jo vaikai nėra saugūs – jie mindžiojami miesto vartuose,[i2] ir nėra kam jų apginti. 5 Jo pjūties derliumi naudojasi alkanieji, grobdami jį net iš erškėčių, jo turtų geidžia godieji. 6 Juk blogis nedygsta iš žemės, vargas nesprogsta iš dirvos; 7 Ne! Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti, lygiai kaip žiežirbos[i3] spragsėti. 8 [i4]Kreipčiausi į Dievą tavim dėtas ir Dievui pavesčiau savo bėdą. 9 Jo darbai didingi ir nesuvokiami, nuostabūs ir be skaičiaus. 10 Žemei jis duoda lietaus, o laukus jis palaisto vandeniu. 11 Kukliuosius jis išaukština, o liūdintiems jis pakelia nuotaiką. 12 Sukčių užmačias jis taip sužlugdo, kad jų rankos naudos neranda. 13 Gudruolius jis nutveria kėslaujančius, jų suktus sumanymus niekais paverčia. 14 Dieną jiems darosi tamsu, vidurdienį jie grabinėjasi tarsi naktį. 15 Bet jis gelbsti beturtį nuo jų nasrų, nuo galingojo rankos. 16 Taigi neužges viltis nelaimingajam, nelabumas turės užčiaupt savo burną. 17 [i5]Tikėk manimi: laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso! Neniekink tad pamokos Visagalio![i6] 18 Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto; jis nuplaka, bet jo rankos vėl pagydo. 19 Šešis kartus iš bėdos jis tave išgelbės, o septintąjį kartą[i7] nelaimė tavęs nebepalies. 20 Badmečiu jis atpirks tave nuo mirties, o kare – nuo kalavijo pavojaus. 21 Nuo ilgų liežuvių rykštės būsi apgintas, negandai aplinkui siaučiant nedrebėsi. 22 Iš žūties ir bado juoksies, žemės žvėrių nebijosi. 23 Dirvos akmenys bus tavo sąjungininkai, laukiniai žvėrys bus tau taikūs. 24 Matysi, kad tavo palapinė saugi, apžiūrėsi savo avidę ir nepasigesi nieko. 25 Matysi, kad tavo palikuonys dauginasi ir tavo ainija auga kaip žolė laukuose. 26 Į kapą nueisi sulaukęs žilos senatvės, kaip savo laiku įneštas kviečių pėdas. 27 Tikėk manimi! Tai ištyrėme. Taip yra! Būk atidus ir dėkis tai į galvą!“ |